Stiklinę kaip švęsto vandens
pakeliu,
kad lengviau pakelčiau
tave.
– Titane mano, – juokiasi,
tarp viryklės ir vystyklų
sodina.
Pasodino
savo gentyje prie stalo,
nuolanki ir saldi.
Medus – oda tarp menčių,
ragaudavau.
Tušti koriai dabar,
kartumą
iš stiklinės nuplaunu.
sekmadienis, virtuvė