Nakties pasaka

Paskutinė troleibuso stotelė. Vangiai stojuos ir nukėblinu iki durų. Nė vieno žmogaus. Užsimetu gobtuvą.  Nieko nematau. Lipu laiptais. Paslystu. Teškiuosi į balą. Atsistoju. Nupurtau purvą nuo pirštinių ir nusivalau džinsus. Einu. Tyliai. Lėtai. Žmonių vis vien nėra. Esu tik aš. Šalta. Aš ir beribis, bežvaigždis dangus. Ašaros krenta. Neverk. Šaltis spaudžia. Prišals prie veido. Sunkūs mano žingsniai. Begalinę vienatvę nešdami batai ima kaukšėti. Negrįšiu šiandien namo. Nenoriu. Ašaros. Nežliumbk. Šaligatvis siūbuoja. Aš negėriau. Norėčiau arbatos. Mėtinės gal? Sako, kad tokia ramina. Aš nenoriu eiti šituo tamsiu keliu. Nenoriu girdėti savo širdies pasakų ir melodijų įstabių. Nepajėgi manęs suprasti? Nesuprask. Man nereikia dirbtinės tavo širdies. Tikros taip pat. Norėčiau pamatyti tavo šypseną. Kaip norėčiau, kad paskambintum man ir nieko nesakytum! Tik aš girdėčiau. Kaip tyliai barbena šiltas lietus. Tavo ašaros. Vienintelės. Nepakartojamos. Man nereikia tavo širdies. Pasilik ją sau. Ji tau labiau pravers.

Kažkas tyliai veržiasi į mano asmeninę erdvę. Nekenčiu. Laikykitės nuo manęs dešimties metrų atstumu. Jis eina. Nekenčiu. Sėlina. Kėblina. Pasikniūbčiodamas. Dabar jau bėga. Šliaužia. Nekenčiu.
- Labas.
- Nu, labas.
- Pametei?
- Ką pa-me-čiau? – skiemenuoju. 
- Lapai.
- Klevo?
- Ne, sąsiuvinio.
- O tušinuko neradai?
- Ne.
- Tai padovanok savo.
- Kur eini?

Tyliu. Nenoriu su niekuo šnekėti. Nekenčiu Jo. Juk pamečiau ne tuos lapus. Klevo. Ant jų buvau užsirašiusi tokias gražias mintis. Čiurlionio, Maironio, Šekspyro, Širvio ir Nėries.
- Ko nekalbi?
- Nenoriu.
- Ko nori?
- Kad užtiltum.
- Patylėkim kartu?
- Kaip nori.

Įkyrus tipas. Bet ima dominti. Žvilgteliu. Ašaros taip pat prišalusios prie skruostų.
- Nenori manęs pabučiuoti? – klausiu.

Jis šypsosi. Ironiška šypsenėlė. Cinikas. Bet mielas. Ko Jis šypsosi? Greičiau bučiuotų. Nepastebiu, kaip mūsų rankos susivijo grandine. Taip, lyg grandine. Susikibę. Šį vakarą.

- Padainuok.
- Ką?
- Ką dainuodavai vaikystėje, - mirkteli jis.
- Iš kur žinai, kad dainuodavau tada?
- Mačiau, kaip verkei prie upės.
- Mane sekei?
- Ne, sapnavau.
- Manęs nereikia sapnuoti. Pati galiu.
- Negali.
- Neįkyrėk.

Aš jaučiu, Jis verkia. Jo šaltos, ledinės ašaros teška man ant veido. Kaip lietus. Bet šaltas.
- Nepalik, - dabar pradedu pokalbį aš.
- Neketinu.
- Rytoj viskas baigsis.
- Koks skirtumas dabar, kas rytoj bus, - girdžiu, kaip ima kimti Jo balsas.
- Noriu numirti kartu su tavimi. Čia, - šnibždu.
- Nemirk, nereikia. Gyvenk, saulele.
- Aš ne saulelė. Per daug tamsios mintys slegia mane.
- O man saulelė tu.
- Negali būti. Kodėl nebučiuoji? – vėl to paties paklausiau.
- Nenoriu tavęs prarasti.
- Neprarasi.
- Tu išnyksi kaip cigaretės dūmas, - sušnabždėjo Jis, išpūsdamas dūmus iš savo pajuodusių, prarūkytų plaučių, į viršų.

Kurį laiką stebiu, kaip jie kyla sūkuriais į dangų. O paskui kažkur dingsta. Užsižiūriu. Gražu. Sekundė. Gal dvi. Kai pagaliau nuleidžiu akis žemyn, neberandu Jo. Jis dingo. Išnyko. Bet aš neverkiu.

Einu tyliai. Batai nustojo girgždėti. Einu ir galvoju, kad rytoj bus nauja diena. Rytoj vėl teks gyventi. Su Jo paveikslu akyse.