Sezoninis žavengo

Įsivaizduojamam pavėsy,
kamieno seno klevo,
kuris išpjautas suolu,
supuvo per metus,
džiovinasi Kepurė -
papūtus šiaurės vėjui,
ir gaudo Vėjo-žuliko
neporintus žiedus.

Supuvęs suolas braška -
burbėtų, kad jau liautūs,
ramiai trūnyt palikę,
Kepurė su Šiauriu,
nostalgiškai žvairuojant,
į du jaunus pamaivas,
išklerusiam Suoliukui,
tik liūdna būt senu.

Ilgai nesikamavęs,
Puvėkas snūst nugrimzta,
nuo valso elegantiško
pūstų žiedų gausos,
o Vėjas pasislėpęs,
pavėsy seno klevo,
eilinį kartą šnibžda:
- Iki kitos žiemos...