Proto poilsio paieška

Being grown up isn’t half as fun as growing up..
(The Ataris „In This Diary“)



Patariu ponui Laikui paklausyt. Gal ko išmoks.




Kaip sako pasakose, susikrovė mergaitė daiktus į mažą ryšulėlį ir išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Pataisysiu – krūvą šmutkių į lagaminą ir išvažiavo į vakarus, tiksliau, į Vokietiją, pas puseserę. Ir ne laimės ieškoti. Ramybės. Taip, to reto jausmo (o gal reiškinio) XXI amžiuje. Ir kuriam biesui ta ramybė? Ogi tam, kad pati nuo savęs neišprotėčiau. Subtiliai tariant. Čia buvo ironija, jeigu ką.



Netikiu visais, kurie balbatuoja, kad nuo problemų nepabėgsi. Cha. CHA. Pabėgsi. Ir dar kaip. Užtenka tik pinigų, laiko ir 1500 km atstumo. Ir problemų kaip nebūta. Na gerai, turputį meluoju. Būta jų, aišku kaip dieną, bet jos dingsta sielos smirdančioj kojinėj, tai galima apsimesti, kad jų kaip ir nėra. Nes jei bus, visi užuos kaip baisiai smirda. Nieko negaliu padaryt, mano siela tikra nevaleika, keičia kojinės tik per šventes. Ir nieko čia nepakeisi (o gal?).



Puseserė gyvena per daug nuostabiame bute. Aha, tokiam per du su puse aukšto. Jis truputį per gražus, per erdvus, per mielas. Ir šiaip per visoks... Turiu net savo atskirą kambarį. Yuhu. Sėdi tam bute ir net niekur eit nesinori. Jaukumėlis.



Ir rytas čia kitoks. Su multikais apie smurfus, keptais sumuštiniais, pižama ir 24 valandom grįžimo į vaikystę. Ką padarysi, net geri dalykai neišvengiami. Patinka. Egoistiškas metas. Ir mano geriausia draugė Pepė Ilgakojinė, kurią radau senų savo knygų dėžėj sandeliuke. Tokia aplamdyta, geltonu viršeliu, išleista prieš daug metų, skaityta vienuolika kartų ir atsiduodanti pelėsiais. Apkerpėjo viskas ten viduj. Nebepamenu, kas yra ilgas rytas ir ką reiškia buvimas šeimos pagranduku, kai visas dėmesys tik tau. Taip, aš egoistė. Išvažiavau, palikau visus ir visas, nes MaN blogai. Ir atsiprašau, nesijaučiu dėl to nė kiek kalta.



Prie lango skraido laikas, bet tariuosi jo nepastebinti. Apsimetu suaugusia, nes galiu suvalgyti visą dėžę ledų, niekas nedraudžia. Atseit, pas mane viskas tiksliai apskaičiuota ir nereikia man priminimų iš kažkokios dimensijos, žmonių vadinamos laiku. Man baisu pripažinti, kad ne vaikas aš jau. Nes reikia apsimetinėti prieš tą baubą laiką, kuris pastaruoju metu susirgo ADD ir lekia kaip akis išdegęs, kalbėdamas apie ITIN svarbius dalykus (klausimas, svarbius jam ar man?) ir primindamas svarbius žmones. Reikia išvažiuoti į kitą šalį, kad priverstum jį sulėtėti. Kad sulėtėtų ir įkyrios mintys apie Tave, užveisusios mano galvoje daržą. Ir jaučiu, kad greitu metu jos džiaugsis gausiu derliumi. Turbūt metas ieškoti piktžolių ar kokių kenkėjų, kad pagadinti tą minčių derlių. Hmmmm. Pala. Sugalvojau. Juk mintys mano. Darys, ką panorėsiu. Nedarys – nukaposiu galvas, kaip viduramžių Prancūzijoj. Voila. Paprasta kaip du kart du.



Kai šliaužiu vakare į lovą, nes pavargau nuo nieko neveikimo (ak, šventoji tinginyste), dirsteliu į tamsų kambario langą be užuolaidų ir krūpteliu, mano lakiai fantazijai sukūrus šimtą pabaisų, tik ir tykančių, kaip čia mane nutverti už kojos. Ir į galvą šauna geniali mintis. Apsikakok, ponas Laike iš didžiosios raidės. Neįtikinsi manęs, kad jau suaugau. Kol aš bijosiu įsivaizduojamų baubų, kol sutriksiu ir draugiškai raukysiu nosį pamačiusi Jį, kol sapnuosiu vaivorykštes, kol ryte leisiu su smurfais ir Pepe Ilgakojine bei vietoj kavos vakare gersiu kakavą, tol tu galėsi supūti po mano langu. Ir aš net nerengsiu tau laidotuvių. Nes nevertas tu to. Per daug žmonių nuvylei, nes kartais net laikas negydo žaizdų. Pati tai padarai, o visus nupelnus susišluoji TU! Taigi šaukiu tau vaikišku balsu, kuris priverčia suaugusius šypsotis: „Hei, aš dar nemoku vaikščioti su aukštakulniais. Ir greitu metu nesiruošiu mokytis. O kai išmoksiu, būtinai tuo smailu kulneliu trinktelsiu tau į kaktą ir padarysiu pasauliui paslaugą, tave paguldydama į komą! „



Kalbant apie baubus, vaikus, egoizmą, žodį MANO, Jį, fantaziją ir laiką, atsiminiau susitrynusį raštelį, kurį jau visą amžinybę nešiojuosi savo piniginėj. Raštelį, kurį pažadėjau padovanoti Tam, kuris nebijos manęs, pavaišins vaniliniais ledais, nesigėdys juoko, mylės mano baubus ir vakare atžygiuos su žaliu balionu rankoje. Šiaip. Nes balionai gražu.






Pirštu galiukais jaučiu pašiurpusią odą, kai viena gūžiuosi savo plačioje lovoje. Pati viena. Apkabinu save. Kažkada apkabindavau meškiuką, o dabar trūk plyš reikia gyvo žmogaus. Ir ne bet kokio. Mylimmo. Noriu būti vaiku. Plasau stiklinę sujcių. Asiu. Noliu svepluoti, nes niekada to nedaliau. Va. Brrr. Šalta.

Pabėgti. Bet nuvėjus iki kaimynų namo supranti, kad nėra nuo ko. Bėgti. Lėkti. Važiuoti. O jeigu geležinkelio bėgiai surūdiję ir užversti žvyru? Tada.. Tada aš atsisėsiu ant tos žvyro krūvos. Šiaip sau. Be priežasties. Net ne pailsėti, nes nepavargau. Pažiūrėsiu, kaip atskris raudonas beržo lapas su geltonais taškiukais. Taip, tokių būna. Pilna. Take a look around your feet. Aha, tie po tavo batais. Ir tas lapas klestels ant mano nosies. Įsikąsiu, pamiršusi visus mamų: „Fui, kaka, nekišk į burnytę. „ Nes aš pati galiu spręsti, kas yra „kaka“. O tai būtų vienai gulėti plačioje lovoje. Ir rūkyti yra „kaka“. Ir norėti jo.

Noriu būti blogu vaiku. Ir būsiu. Kodėl negalima nešioti skirtingų batų, mama? Bet man taip patinka. Raudonas ir žalias. Batas. Mano. Lapas. Mano. Mano. MANO. Cha, matote, vaikų pasaulyje nėra tokio žodžio „egoizmas“. Yra „mano“. Duosiu tau savo ledų, jei duosi pasivažinėti savo dviračiu. Fair and square. O lapas tik mano. Nes jis niekieno. Brrr. Šalta. Pastatysiu savo batus (taip, tą žalią ir raudoną) po lova. Kad baubas manęs negąsdintų. Ir dar duosiu jam saldainių, nes už tai jis naktį tyli. Ir nėra žodžio „papirkti“. Ir nėra daugybės kitų įmantrių pavadinimų. Ir jų niekas neteisia. Nes jie tik VAIKAI. Mam, noriu blynų su uogiene! Ar čia MANO blynai? Ir štai lovoj dėmė nuo uogienės. MAno. Cha. Na ir kas. Baubas mėgsta uogienę. Ir suvalgė tą dėmę, vos nepasičiupo mano kojos.

Ar nori, kad padovanočiau tau savo beržo lapą, už tai, kad mane sušildysi? Fair and square. Aš juk vaikas. Bet baubas irgi mėgsta šilumą. Čia, kad žinotum.





Bet aš turbūt per daug noriu. Ech.