Kuibiševo katė

Antano žmona.. kaip lengvai, energingai, landžiai kaip katė tiesiog išskrido iš namų. Niekas jai netrukdė skubėti…kojos jaunos, širdis jauna ir piniginė pilna pinigų tarsi medaus statinė kupina šviežio, tystančio nuo šaukštelio kraštelio medaus.
Ar keršijo Antanui žmona išeidama į padevalkes? Ne, tai nebuvo kerštas. Ji ieškojo sielos ramybės parduotuvėse, nusiraminimo, savęs įtvirtinimo. Kas gali nuraminti moterį labiau už delnuose žiugždantį polisterio, vilnos, lykros audeklą? Už naujo rūbo šlamesį? Už fantaziją drebinantį norą pasijusti su tuo rūbu švaria, nauja, nepriklausoma, nepasiekiama, nepakartojama, atkeršijusia visiems, nejaučiančia savo svorio, raukšlių? Kas jeigu ne naujas rūbas atsispindi moterų akyse, nuskaidrina skruostus, purena plaukus, patempia kūno linijas iki standartų ar net standartus prie moters kūno linijų?
O ar svarbu, kad tas rūbas būtų naujas? O čia galima ginčytis. Svarbu skonis, o rūbas dažniausiai geras tas, kuris kabo visai šalia. Argi neteko girdėti kaip moteris sako: “Aš nežinau ko noriu, bet kai pamatysiu – pasakysiu”. Taip, ji pasakys. Ji mato save. Moteris mato save savo rūbuose, kuriuos reikia susirasti. Visa gyvenimą moteris ieško savo rūbo. Gal savęs? Ne, save moteris dažniausiai turi. Tik kartais neranda rūbo.
Antano žmona žinojo save, žinojo visas Panevežio padevalkes ir su šia paslaptimi ji išėjo susirasti rūbo.
O kaip ji atsargiai dairėsi po parduotuvę, tarsi bijodama užminti kačiuką besipainiojantį po kojomis. Eina į kairę, nors kažkam atrodo, kad padevalkėse rūbai išdėstomi tik į dešinę. Antano žmona eina ten, kur guli jos rūbai. Iš spalvingos minios rūbų ji įbedžia abi akis į rusvo audinio skraistę, kurios kažkas tep lep patingėjo išausti iki galo, todėl dėvinti šį rūbą moteris turėjo rausvinti apatinius, kad susilietų spalvos, kad gimtų paslaptis…