Skausmas

Ramiai šlama medžių viršūnės nuo gaivaus rudenio vėjo dvelksmo. Ir tik tarp gresmingų, bauginančių miesto daugiaauksčių susidaręs stipraus vejo gūsis priverčia viena lapa atitrukti nuo savo šakos. Ir, kad ir kaip besistengtų, šokinėdamas ant silpnų vėjo gūsių grįžti ant savo šakos, jam nepavyksta, jis pavargsta, ir krinta. Ir vos tik spėja jis nusileisti ant negilutės ir nedidutes neseniai lietaus padarytos balos ant jo visu kūnu atsigula didelis, juodas sunkvežimio ratas. Ir lieka tik skausmas.
        Bet ir toliau ramiai šlama medžių viršūnės...