Papjė mašė

Tai buvo 10 valanda ryto. Visada skubantys laiškanešiai žingsniavo šaligatviais. Jų didelės rankinės buvo prikimštos žinių ir naujienų. Užsukdavo jie į kiekvieną laiptinę (o jų buvo įvairių: ryškiai salotinių, kaip manoji, išblukusių rožinių, išmargintų meilės prisipažinimais ir neapykantos žinutėm. Juk ant kurios gi laiptinės nėra spindinčio nuo aerozolinių dažų užrašo FAK OFF:). Na, o kiekvienoje laiptinėje kabodavo po bloką pašto dėžučių, taip pat ne vienodų: su didelėm spynom, (matyt, kad niekas neišneštų itin svarbios korespondencijos, o ypač nemokamų pasiūlymų įsidėti naujutėlius plastininius langus), paprastų ar iš viso be spynelių, taip pat aprūkusių, įlenktų ar vėl gi paženklintų žinutėmis plačiajai visuomenei. Kiekviena pašto dėžutė laukdavo kažko, tik neaišku ar to paties kaip ir žmonės rytais jas tikrindami.
Na, o laiškanešiai buvo tarsi tarpininkai tarp įvykio ir žmogaus. Juk perduodami žinią kažką pradžiugina (atrodo biblioteka nepasigedo tos menkavertės knygiūkštės, kurią anąkart netčia palikau traukinių stoty), nuliūdina (Markizė vis dar tyli, ir neaišku, ji myli ar nemyli..), o kažkam ir pakeičia likimą, tik, deja, ne visada į gera (Juk filmuose pati graudžiausia vieta, kai laukianti žmona gauna žinią, jog jos vyras žuvo fronte nuo nelemtų vokiečių). Deja jau tokią žinią paštininkas turi perduoti tiesiai į rankas ir nebyliai stebėti griūvantį likimą ar neapsakomą dėkingumą lemčiai. Ši profesija tokia pat įkvepianti kaip gydytojo, ar karininko, kurie taip pat kiekvieną dieną stebi ar kuria žmonių likimus. Et, kaip pompastiška!
Bet grįžkime prie mano salotinės laiptinės ir šiek tiek pasvilintos pašto dėžutiės.
Aš taip pat laukiu. Kiekvieną rytą sėdžiu ir laukiu paštininko. Žinau kaip kiekvienas atrodo, kada pasirodo. Taip pat žinau ką jis man atneš. Po pusryčių, pažvelgusi į laikrodį, pamatau, jog jau laikas. Taip, pirmyn į šlepetes ir sprintu žemyn iki pašto dėžutės. Išsitraukiu miniatiūrinį raktelį, atrakinu vis dar degtukų neprikaišiotą spynutę ir atrandu šviežutėlį „Lietuvos rytą“. Ir, žinoma, dar visokiausių gėrybių. akcijų atrakcjų su pasiūlymais, kurių praleisti nevalia. Viską susišluojiu ir namo. Grįžusi visą turtą pasidedu ant rašomojo stalo, pati atsisėdusi paimu dienraštį ir pradedu versti. Įgudę pirštai greit randa ieškomus puslapius. Ir štai jie - skelbimai. Išsitraukiu visus lapus, kuriuose kas nors siūlo ir ieško, perka ar dovaoja. Paimupo vieną ir perplėšiu pusiau. Tuomet puseles da per pusę ir taip kol lieka smulkios skaiutelės. Suberiu jas visas ant stalo ir po vieną mirkydama į krakmolo klijus dedu ant jau seniai paruošto reljefo. Kaip gera laukti, ir kaip gera kurti!