Visur žiedai, apkritę vėsią žemę..
O ji balta, lyg šermenų gėlė,
Tokia skaidri, deja, jau nieko nepasako,
Ir stovim Tu ir Aš.
Ir geriam vis vienyn.
Iš nevilties, ar sielvarto, o gal iš skausmo?
Neklauskit tik manes, prašau..
Nebylūs žodžiai te pasako viską,
Tegul jie liejasi prapliupę vyšnių rausvumu.


Verbatim






