Šykštuolis

Tai bu vo dar vienas egoistas, kurio pirmas ištartas žodis buvo „noriu“, o ir visą gyvenimą vadovavosi principu „laikas - pinigai“. Paklausus, kokia buvo jo laimingiausia gyvenimo akimirka be abejonės atsakytų: „Kai uždirbau pirmą milijoną“. Net ir dabar, išmušus paskutinei akimirkai, kai giltinė stovėjo jo kojūgalyje ir gėrė paskutinius gyvybės likučiu mosuodama dalgiu, jo galvoje sukosi mintys apie viso gyvenimo uždarbį. Šykštuoliiui mažai rūpėjo aplink besispiečiantys įkyrųs giminaičiai, jie jam kėlė tik juoką. Juk grifai visada renkasi prie dar gyvos dvėselienos.
Kip nustebs susirinkusi vilkų minia, kai sužinos, kad grobis atiteks kitiems. Liks jie kaip varna iš pasakėčios be sūrio. Jis mėgavosi šia mintimi, kuri kaip medus tepė jo sužeistą širdį. Vienintelė strėlė,  pataikiusi taip giliai, buvo benemio berniuko akys, kuriose  tarsi atsispindėjo visa pasaulio neviltis, skausmas ir kančia. Jos buvo kaip mažas bejėgis žvėrelis, prašantis pagalbos. Pirmą kartą jis pajuto kažką savo širdyje. Jam pasidarė gėda, kad namuose jo laukia garuojanti vakarienė ir šilta lova. Bet kas laukė mažojo benamio? Kiek dienų jo skrandis nematė nė kruopelės maisto? Ar jis nebus rastas sustiręs kokiame pakampyje? Ar kam rūpės, kas jis ir iš kur? O gal jo niekas net nepastebės? Pirmą kartą šykštuolio pasamonėje atsirado ne tki įvardis „aš“, bet ir „kažkas“.
Šis prisiminimas netikėtai vėl įsibrovė ir smigo į surambėjusią širdį. Jis stengėsi jį išvyti, uždaryti gilai pasamonėje ir niekad nebeišleisti. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis pajuto atsakomybę už kažką svarbesnio nei pirkti ar parduoti. Tos akys buvo ženklas, nuo kurio jis stengėsi pabėgti ir nenorėjo suprasti. Joms reikėjo jo pagalbos, o jam jų dar labiau. Silpnasis norėjo padėti stipriajam, bet šis to atsisakė.