...užsimerkiu ir atlošiu galvą. Sėdžiu ant uolėto jūros kranto ir klausau nepakartojamos gamtos skleidžiamos muzikos, kuri mane taip ramina ir priverčia užmiršti pasaulyje egzistuojantį skausmą, nesėkmes – viską, kas priverčia pravirkti ir sugadina nuotaiką, ir padeda man nugrimzti į tą ne kiekvienam žmogui pažįstamą svajų pasaulį, kuris labai dažnai virsta realybe, o kai kas taip ir lieka tik svajonėmis...
Sėdžiu ant šaltos uolos, rankomis apkabinus kelius ir klausau nepakartojamo jūros ošimo, kuris, atsiritus naujai bangai, yra vis kitoks ir savaip užburiantis. Kažkur tolumoje pasigirsta žuvėdros klyksmas, kuris šiek tiek mane išgąsdina. Ji, rodos, kaip nesava, išsiblaškius, pasimetus, kažko taip įnirtingai ieškanti ir besišaukianti... Gal ji, kaip ir aš, nepaliaujamai ieškanti to tyro ir nuostabaus jausmo – meilės. Ji taip šaukiasi to “kažko”, kad, rodos, tuoj ims ir praras balsą, bet... Staiga ji nurimo. Iškart sulaikiau kvapą, tačiau, neišgirdusi nė garso, atsimerkiau, viliojama smalsumo. Atmerkiau mėlynas akis ir žydroje padangėje išvydau dvi žuvėdras, kurios taip grakščiai sklandė ore viena apie kitą tarsi šokdamos meilės šokį. Tai buvo tokia nuostabi ir šventa akimirka... Buvau laiminga, kad pagaliau ta balta skrajojanti būtybė atrado tai, ko ilgą laiką taip ieškojo, skrosdama bekraštę padangę... Sėdėjau tyliai ir stebėjau, kol baltieji skrajūnai išnyko horizonte. Giliai atsidusau, užsimerkiau ir leidau šiltam vėjeliui gairinti jau saulės nubučiuotą veidą bei nudžiovinti skruostu nuriedėjusią laimės ašarą... Net nepajutau, kaip palengva ir švelniai padėjau galvą ant kelių. Buvau visiškoje ramybėje, tyloje, kurioje girdėjosi tik gamtos grojama muzika. Pasijutau lyg patekusi į rojų...
Taip sėdėjau ir mėgavausi šiais nuostabiais motinos gamtos skleidžiamais garsais, o bangos, atriedėjusios ir atsimušusios į uolas, apsemdavo basas mano pėdas. Šaltas vanduo sudrėkindavo nekaltos merginos nudegusią odą ir palengva nuslysdavo ja atgal į beribę jūrą. Retkarčiais sudužusios bangos, ištrykšdavo įvairaus dydžio purslais, kurie, nuo saulės spindulių, tviskėjo įvauriausiomis spalvomis, kurių grožis buvo nepakartojamas. Taip išsilakstę į visas puses, keli lašai nukrisdavo man ant veido tarsi mane atgaivindami bei žaisdami su manimi... Bėgo sekundės, minutės, valandos. Net mirktelėti nespėjau, kai saulė pradėjo leistis horizonto link. Visa, kas buvo aplink pasikeitė: jūros vanduo, buvęs toks skaidriai mėlynas, dabar buvo juodas it anglis, beribis dangus, kuris dieną viliojo savo žydrumu, dabar spindėjo rožine bei oranžine spalvomis, o saulė, švietusi skaisčia ir akinama geltona spalva, buvo tamsiai geltona, rodos, leisdama žmonėms į ją geriau įsižiūrėti... Stebėjau, kaip iš lėto ir palengva dienos šviesa tarsi skęsta nurimusioje juodoje jūroje, skęsta, slėpdamasi už nepasiekiamo horizonto, kol visai nugrimzta ten, kur neaprėpiami toliai. Jai nusileidus, ta jos palikta šviesa dar šiek tiek apšviečia padangę, bet... Bet, po kelių akimirkų, žemę apgaubia tamsa. Naktis – sakralus ir kupinas paslapčių bei neišsipildžiusių svajonių laikas. Tuojau ir dangus pasidengia nepaprasto grožio žvaigždžių kilimu, kurio grožis priverčia pakelti akis į viršų net ir pačią niūriausią būtybę ir išvysti tai, ko galbūt anksčiau net ir nepastebėjo...
Visa tai priverčia susimąstyti, kokie visgi nepaprasti, gražūs yra net ir menkiausi bei kasdieniai ar įprasti dalykai. Kokia vis dėlto yra nuostabi gamta, sudaryta is daugybės mažyčių dalelių, o juk ta kiekviena dalelytė ir suteikia jai to nepakartojamo grožio. Tad žmogui belieka tik sugebėti išvysti tą vieną iš grožio sudedamųjų dalių arba atidžiai įsiklausyti ir išgirsti dar negirdėtus arba jau girdėtus, bet naujai išgirstus garsus, ir leisti visam tai įsiskverpti į sielos gelmes...


Donatella


