Gyvenk!!!

Jis verkė... Aš mačiau verkiant ne vieną ir ne vienąkart aš pats verkiau. Ir dar žinojau, kad ir kiti verkia pasislėpę...

  ...dabar labiausiai susirgti arba važiuoti namo. Bet turi būti taip, kaip yra, ir tai yra geriausia. Reikia mokytis kovoti ir mylėti, tūkstantį kartų apnuoginti savo širdį, tapti pažeidžiamu, sugriauti sienas, už kurių taip norisi pasislėpti, reikia atsidurti dykumoje, kad suprastum, jog viskas yra niekas, palyginus su lašeliu vandens, vienu žvilgsniu, vienu prisilietimu, kuris yra geras širdžiai, kaip dovana... Virš kambario, kuriame gyvenu, durų yra užrašas: “Kur galima gyventi, ten galima ir laimingai gyventi”. Gyvenu ir kiekvieną rytą keldamasis iš savo gulto trokštu gyventi laimingai. Laimė nėra Paryžius ar kiti dideli dalykai. Šiandien lipau laiptais... ir įsižiūrėjau į tuos laiptus, pabandžiau pajusti juos... Aš gyvenu gerai, tie kurie mane mato kasdien, galvoja, kad aš gyvenu ne šiaip sau gerai, bet labai gerai. Jie truputį, nedaug apsirinka, nes aš susidvejinau – viduje aš kitoks (o seniau būdavo taip, kad koks aš viduje, toks ir išorėje). Tik kažkokie ypatingi – rimti – žmonės mato mano vidų... Paaugliai pralaimi, kad leidžiasi įtikinami savo menkystės! Netikėkit, jei kas sako, kad mes esame nieko neverti – nedarykime paauglių klaidos! Tegul eina peklon visi, kurie nori mus, Dievo vaikus, pašalinti iš tikro, realaus gyvenimo! Jie nori, kad mes augtume tarsi stiklinėse ir nebandytume keisti šio sumauto, o kartu ir gražaus pasaulio. Jie nori, kad mes, žemės druska, būtume atskirti nuo visko, kas žemiška, kad tik negalėtume čia įžvelgti vanito!
  Kaip ereliai skraido po vieną, o varnos pulkais, taip ir žmogus, kuris yra asmenybė ar bent siekia ja tapti, turi kartas nuo karto pabūti vienas, pats su savimi. Alpinistai kopia stačiausiomis uolomis, eina bedugnės kraštais, rizikuodami pražūti, trūkdami net oro. Visa tai verta to, kad vėliau pamatytum nepakartojamą grožį... Žmogus sukurtas meilei, o siekia išminties – toks tas žmogus, deja. Jis nesupranta, kad išminties reikia ieškoti širdyje. Kas nori būti išmintingas, tepasidaro kvailas, kad taptų išmintingas. Žmonės augina penkis tūkstančius rožių viename sode ir neranda, ko ieško. O juk tai, ko ieško, būtų galima surasti vienoje rožėje ar lašelyje vandens... Bet akys yra aklos, reikia ieškoti širdimi... Tik vaikai žino, ko ieško ir kur gali rasti. Vaikai ir tie, kurie myli.
  Aš žinau, kad jie bus laimingi, jei mylės, jei klausys meilės balso, jei eis jos keliais, kad ir kokiais stačiais ir pavojingais. Žinojau, kad meilė daug duoda, bet daug ir reikalauja. Ji apipila perlais, papuošia brangakmeniais ir negailestingai viską atima, palikdama nuogą. Ji pavydi lyg jauna mergaitė, pirmą kartą pajutusi bučinių saldumą. Ji pakelia į padanges ir teškia į prarajas. Veda ir paklaidina, duoda regėjimą ir apakina, duoda protui šviesą ir čia visai jį sumaišo, duoda tikrumą, bet kartu atsiveda ir blaškymąsi. Ji yra didžiausia egoistė ir labiausiai aukojasi. Meilei pakanka meilės. Ji yra per daug didelė, kad ją išsakytum ir per maža, kad apie ją kalbėtųsi draugai. Ji yra svaiginantis jausmas, bet gali ją pamatyti ir sekinančioje kasdienybės aukoje. Ir kas atspės, kur jos daugiau: jaunųjų nakties glėbyje, senukų vienatvėje ar vienuolio tikėjime? Kas ją sugaus, jei ji nepagaunama kaip vėjas, nors mes – jos pačiupti? Ji laikina kaip lauko žolė ir amžina kaip žvaigždės. Ji viena ir vienintelė, bet – neapsigaukite – mylime ne kartą: ji grįžta į širdis tų, kurie jos ilgisi, ir net aplanko nepasiruošusius ir nelaukiančius. Ji – priešingybių vienybė, kurioje lyg dangaus skliaute sutelpa milijonai skirtingiausių žvaigždžių: kaip ir ašaros būna saldžios ir karčios, kaip kad skausmas – malonus. Ji Paleistuvė ir Šventoji, jos sesuo Laimė, o brolis – Kančia. Aš sutikau ją ryto rasoje, o vakaro migloje aš pamečiau ją. Ji yra tai, dėl ko mes gyvenam, dėl ko kenčiam ir dėl; ko džiaugiamės. Ji yra viska ir be jos nėra nieko. Ji yra Meilė.
  Staiga atsistojau ir nuėjau prie lango. Šovė mintis tiek į galvą, tiek ir į širdį – jei iš manęs atimtų viską: mano susikurtą ir sukauptą pasaulėžiūrą, išmąstytas mintis, kurios taip dažnai kelia iš kasdienybės rutinos į šviesą, - kas beliktų? Aš pasijusčiau nuogas ir bejėgis! Mane tai sukrėtė... Po kiek laiko atsikvošėjau – juk aš turiu širdį – sielą, kuri yra Jo, duota man, ir priklauso tik iš esmės!..
  Ta senoji kaimo malkinė. Sulinkus, sukrypus visa. Ir žiemą ji savotiškai gražesnė negu vasarą. Nukastais sniego takeliais vaikšto žmogus. Po kojomis dusliai čežėjo sniegas. Žmogus nebe jaunas, bet dar ir nesenas: pilki, žilstelėję, išsidraikę plaukai. Didelė barzda. Veide įsispaudusios kelios raukšlės žymi gyvenimo naštą. Akys – gilios kaip naktis. Nežinau, ką tokio tose akyse radau, bet man tuomet atrodė, kad iki tol tokių nebuvau matęs. Tas žmogus nepratarė nė žodžio, tiesiog stabtelėjo, žvilgtelėjo į mane ir nuėjo toliau, malkinės link. Jutau, mano širdis meldė tos dieviškos tylos, tos gilios vidinės kūrybos, tos beprotiškos, tylios meilės...

  Gyvenk su paslaptimi ir tik tada būsi žmogus. Paslaptis yra labai slidi. Jos praktiškai neįmanoma parodyti kitiems. Tik galima pakviesti būti kartu PASLAPTYJE. Atsisakyk ramių, tave narkotizuojančių minčių ir išeik į paslapties tyrinėjimo sritį. Išmokyk iš naujo šypsotis žmones, esančius šalia tavęs. “Gyvenimas yra apelsinas”,- lyg paslaptį pasakė išmintingas žydas vaikui. Laikas bėgo, sūnus suaugo, tėvas paseno, o paslapties atskleisti jaunajam žydui niekaip nepavyko. Tik kai tėvas jau buvo arti mirties, sūnus išdrįso paklausti, ką gi reiškia, kad gyvenimas yra apelsinas. “O kad tave devynios, sūnau. Ė, kad aš pats tai žinočiau...”,- atsakė TĖVAS. Gyvenk plačiai žvelgdamas ir giliai kvėpuodamas, kad vakare galėtum ant praėjusios dienos kalendoriaus lapelio pasirašyti tvirta ranka: klydau, bet gyvenau kaip tikintis, o ne kaip tas, kuriam į viską nusispjaut.