Balta ramybė

Oras dvelkė vasariška ramybe, prieš akis savo uodegą ratu gaudė šuo, o mes su Šurkum sėdėjom basom kojom pavėsinėj, gėrėm alų ir eilinį kartą šnekėjomės. Saulė buvo tik tik pradėjusi leistis, alus tik tik pradėtas gerti ir prieš akis dar laukė tiek daug, kad vien nuo minties apie tai norėjosi nieko neveikti ir net negalvoti.
- Šurkau?
- M? - gomuriniu garsu atsakė Šurkus, atitraukinėdamas nuo lūpų butelį „Utenos“ pilznerio.
- Kaip čia dabar yra, kad visas pasaulis turi tiek rūpesčių, kurių negali išspręsti net ir laužydami dėl jų galvas dieną naktį, o mes gyvenam kai ponai ir neturim jokių problemų, išskyrus neatsidarantį langą ir krūvą neplautų indų?
- Užknisi mane su savo klausimais. Juk turi tėvą, jo pareiga tau į juos atsakinėti, o ne mano.
- Tai kad tavęs vieno tepavyksta ko nors paklausti.
- Dar paklausk kodėl taip yra, ir aš išeisiu.
- Nu gerai jau, nesvarbu. Tai tada tu klausk ko nors, man mąstyti šįvakar norisi.
- Gerai. Kodėl šunų nosys šaltos ir drėgnos?
- Ačiū, tu labai padedi.
Oras pradėjo pamažu vėsti ir pagal Šurkaus termometro skalę nukrito nuo „bįbį dėjau“ iki „toks malonus“. Upelio vandenyje raibuliavo paskutiniai saulės spinduliai, miško pusėj kažką švilpavo vienišas neaiškios kilmės paukštis, tyliai pokštelėjo žiebtuvėliu atidarytas alaus butelis.
- Jeigu kiekviena šalis turėtų savą rojų, Šurkau, tai šitas būtų lietuviškas.
- Aha.
Dar aštuoni buteliai pigaus, bet skanaus alaus, pamerkti upelyje, tyla ir žinojimas, kad niekur nereikia skubėti, nors šiandien sekmadienis. Tik taip tingisi keltis ir iškratyti peleninę...