Tanku per širdį

Atsikėliau. Nuprausęs šypseną ir pameilikavęs skrandiui, prašnekinau virdulį ir yprastai pasidariau rytinės kavos. Išmaišiau saukštekiu saulės spindulius puodelyje ir nepastebėjau kaip liko tik prisiminimai apie gardžiąją brazilišką pupelės skonį.

Laikrodis mušė aštuntą. Patikrinau pašto dežutę. Gera paštininkė! Švinu kepiantis laikraštis daug ką žadėjo. Pirmas puslapis vertas keliaut į Grigiškes. Nekenčiu nešvarios politikos... o ypač skandalų.

Atsivertęs antrąjį puslapį pamačiau kaimyno fotografiją. Na gi gražiai atrodė. Tik  antraštė skelbė ką kitą: „aguonų tryliktojo namo gyventojo bute buvo rastas samagono varymo aparatas“. Atrodo ir pažinojau Albertą...

Jis kiekvieną rytą vedžiodavo šunį. Poto, nenauja, rūžavos spalvos žiguliu važiuodavo į darbą. Dirbo vaikų darželyje lopšelyje jau dešimtį metų. Žmonos neturėjo. Gyveno kartu su tėvu, 40ties metų, „baltųjų arklių“ baro savininku. Neimdavo į burną nė lašelio. Visi gyventojai Albertą mylėjo ir gerbė.

Keista kaip toks žmogus gali taip žemai kristi? Straipsnyje teigiama, kad buto šeimininkas buvo paruošęs apie pusšimtį litrų samagono pardavimui. O apklaustas policijos prisipažino gaminęs nelegalujį gėrimą, nuo to laiko, kai buvo išmestas iš „Vyturio“ pradinės mokyklos direktoriaus pareigų. Tokiu būdu pardavė virš trijų tūkstančių litrų, o pelnas siekė virš septyniasdešimt tūkstančių litų. Paklaustas kodėl ėmėsi šio verslo, teigė pinigus taupęs knygos išleidimui. Mat mėgo grafomaniją laisvalaikiu. Anot Alberto, yra parašęs knygą, kurios sovietiniais laikais neleido išleisti valdžia, o dabar nieks nenori paremti kažkokio darželio auklėtojo prirašytų nesamonių.

Protu nepaaiškinama istorija pribloškė mane. Kaip galima vardant knygos, pradėti verstis kontrabanda? Tuo tarpu atsistojau nuo kedės, apsirengiau paltą, užsimaukšlinau skrybėlę ir išėjau į darbą. Visą dieną negalėjau nukreipti minčių... Jaučiausi it kas būtų tanku pervažiavęs per širdį.