Pranašystė

Ir išnyko pradžia, taip pat – pabaiga. Visa, kas egzistuoja, niekados neatsirado, niekados ir neprapuls. Liko tik dabarties metas.

Ir susijungė visa tai, kas dabartyje egzistuoja, į vienį. Tokiu būdu tiek žmogus, tiek aplinka įgavo vieną tapatybę. Todėl nebereikėjo žodžių. Nesuskaičiuojama daugybė upelių, kuriais tekėjo gyvųjų mintys bei įspūdžiai, susiliejo į vienintelę upę. Niekas nežino, kur ji teka, tik tiki, jog gera linkme. Kadangi dingo melas. Statytas buvo jis ant žodžių pamato. Sugriuvus šiam, prasmego ir apgaulės, nesusipratimai, melas. Tyliai sava vaga čiurlena tiesos upė.

Ir apgaubė visatą ramuma. Nebetrikdė gaivinančios tylos nei baimės kupinos dejonės, nei pykčio apimti riksmai. Palaiminga harmonija įsiskverbė į gyvybę, o visa, ką neteisingai buvo pasiglemžusi mirtis, atgavo vidines jėgas ir jungėsi į darnią visumą. Tad kelio nerandančios besiblaškančios sielos pagaliau nurimo.

Ir įgavo paaiškinimus dalykai, paslaptimis vadinti. Didžiausioji iš jų – Dievas – pasirodė esanti ne ką didingesnė už likusias. Visa stojo į vieną eilę ir dingo bet kokia nelygybė. Harmoningasis vienis nukreipė žvilgsnį į save (tarp kitko, nieko daugiau ir nebuvo įmanoma stebėti) ir išvydo atsakymus į visus klausimus. Sujungęs juos į vientisą mintį, suprato, jog visados šitai žinojo. Tik, kadangi ir pats egzistavo atskirose dalyse, nesugebėjo suvokti.

Pastaroji idėja pavirto į vaizdinį. Jis buvo labai panašus į besisukantį ratą. Žmogus paėmė jį į savo paprastas rankas ir užsidėjo erškėčių vainiką ant galvos. Greitai nebegalėjai atskirti: du tapo vienu. Diena susimaišė su naktimi ir saulė jau nebepatekėjo. Laikas sustojo užbaigdamas savo begalinę kelionę. Ir išnyko pradžia, taip pat – pabaiga...