Mergaitės dvi akimirkos

Kaip mėlynas dulksnas
Išdegina švytinčias akis
Ir baltas nerimas
Suvirpina dar plakančias širdis...

Akimirka, kurios nepaliesi, nepajausi, nepaskanausi
Išlieka stingdančiam kūno paveiksle.
Ir kai artėji prie savo kojų lengvai lengvai
Nesurakintas niekadėjas vėjas atsako Tau ramiai.

Ant žemės krito pelenai
Išsklaidė viską, nieko nepaliko -
Visur tuščia, bet nuotrauka smegenyse pilna
Tai buvo žaibo griaunanti jėga!