Keli lapai nuo medžio Dievų kieme (III miniatiūra)

Kaip jau minėjau, Laibakojis esąs gamtamylys entuziastas. Na, iš tiesų tas jo susižavėjimas visokiais padarais, išaugais ir dulkiapurkiais grybais nenuilstantis. Jei tik stovi poste, kur yra bent vienas vabalėlis ar augalėlis (o tai reiškia, kad bet kuriame), tuoj išgirsi:
– Žiūrėk, Čiobreli, o kokios šito kirminiuko kojytės! O kiek jų daug! Tu tik pažiūrėk...

Taigi, tiesiog tikro piloposo, nusiteikusio suvaikėti, idant pažintų tikrąjį daiktų būvį, užsidegimas. Ir dėl ko – dėl dryžuoto kirminiūkščio? Na, nieko nesakau, visai simpatiškas tas padarėlis, bet tris valandas kalbėti vien apie jo kojeles... Hm, nesu tokia aistringa gamtos mylėtoja. Netgi nepaisydama savo vardo – Čiobrelis (ir kaip Laibakojis dar nerado ūpo apie jį papostringauti?).

Aišku, už tokį vardą turiu būti dėkinga savo brangiems tėveliams, dar auginantiems mano broliukus Gilę, Saulėgrąžą ir Pupą. Matyt, padaugino čiobrelių arbatos, o greičiausiai – čiobrelių arbatos, smarkiai, labai smarkiai atskiestos rauginta miežių sunka, kurios sočiai pripila per kaimelio kaspenktadienius susibuvimus. Turbūt tada ir sutiko visas kaimas su tokiu mergaitės vardu. Jau nekalbu apie brolių vardus. Na ką jau padarysi. Aišku, visai linksma buvo paprašyti vietos Dievų sargyboje ir, palikus tošies skiautelę su išraižytu „Čiobreliu Pipirmėte“, apsimesti, kad sargaus mano brolis, o ne aš. Žinoma, vėliau viskas paaiškėjo. Gerai, kad čia ir kiek pajėgesnes merginas priima.

Grįžtant prie Laibakojo, tai jis toks ir yra: liesutis ir laibom kojom. Jo tėvukai neabejotinai yra nelinkę į poeziją. Mat ir jo sesutę pavadino Striuke, kadangi toji užaugo apvalutė – tiek paritus, tiek pastačius. Paminėsiu, kad čionai, Dievų Pakalnėje, yra laikomasi seno papročio vaikus įvardinti tik jiems ūgtelėjus, per visakaiminį susibuvimą, kurio metu visi tiek prisiliuobia miežių sunkos, kad ir vaikeliai, ir tėveliai senųjų vardų nebeatsimena, o naujuosius įrėžia į medį prie namų, idant jau nebepamirštų ir, pastariesiems vis dėlto netyčia iš galvų išgaravus, galėtų pasižiūrėti.

Taigi, paūgėjus prasideda naujas gyvenimas. Praktiškai susipažįsti su Raudonėlienės, Barščio, Švendraičio ir kitų kaimiečių verdamos miežių sunkos skoninėmis ypatybėmis (ir pasekmėmis taipogi). Šito gero pas mus nemažai, mat Lapkočių kaimas tuo ir verčiasi – tiekiam miežių sunką Dievų Kalnui ir kitiems, kas tik nori ir išgali. Taip jau Pakalnėje yra – kiekvienas kaimas kuo nors savu užsiima. Visai neblogas sutaisymas, mano nuomone. Smagiau būna pas draugelius į kitus kaimus nukeliauti. Tik įsimeti papildomą gertuvėlę sunkos ir visur jau mielas svečias būsi. Va, Laibakojo kaime tiesiog nuostabiai išrūko mėsytę – mmm, kadugėliai ir alksniukai... O būtent Laibakojo tėvukai (pavarde Kumpiauskai, jei ką) savo receptą turi –  mėsą su kažkokiais baisiai brangiais pupirais įtrina. Gerklę kiek padegina, bet kaip skanu! Ir prie miežių sunkos puikiai tinka. Per tą kumpį su pupirais bei Švendraičio virimo sunką ir su pačiu Laibakoju artimiau susipažinau.