Keli lapai nuo medžio Dievų kieme (II miniatiūra)

Ir vėl karšta vasaros diena. Ir vėl budėjimas, kad jį kur. Šįkart į porą gavau jaunuoliuką („Kur dingo Tomego su Laibakoju? “). Nekalbus toks, šypsosi tiktai. Žalias. Ech, patinka man žali gražiai besišypsantys vyriokai, nors imk ir gundyk. Bet, matyt, nevalia dabar – darbe esmi (o jis taip gražiai dera su aplinkine vešlia žole, gėlytėmis beigis krūmokšniais... ech). Nuo kalno atsklinda bebalsių giedorių stūgavimai pramaišiui su kiek labiau dainavimo mene praprususių rypavimais. Mat Dievus mūsų graudulys visam kam apėmė. Tai ir kankina vargšus sargybinius. Na, tiek to, galima ir savęs valdymo įgūdžius patobulinti, tegu tik algą sumoka.
          Tik tiek gaila, kad va šitas postas prastokas – stovi ant tiltelio kiaurą dieną, o iš to neturėjimo kas veikti net į vandenį nepaspjaudysi. Mat tiltelis per griovį nutiestas... Rupūžės su rupūžiokais. O anas, palei bulvienojus... Pasaka, ne postas buvo. Jei tik su vietos gyventojais gražiuoju sueisi, tai nepražūsi. Ech... Ką gi, dabar su ne vietos gyventojais reiks bandyti gražiuoju sutarti. Pažiūrėsim, kas iš to išeis.
          Žiū, vienas ir beateinąs. Tai yra, viena. Takeliu pakalnėn tipena moteriškė. Visa dama – ir suknelė žemę šluoja, ir žvelgia taip, pasakysiu, ne itin maloniai. Aiškiai pas Dievus nusitaikė. Gaila, kad jų skonio nežinau – galėčiau sąvadautoja būti. Papsėčiau suktinukę, balsą pastorinčiau, išraišką atsainią nutaisyčiau... Tuo tarpu damutė jau prie mūsų. Žaliūkas, mano porininkas, jai ir sako:
– Gerbiamoji, čia negalima.
Toji tik dėbt į jį ir atšauna:
– Man galima.
– Negalima. Dievai nieko apie jus nepranešė.
– Užtai man pranešė.
Bet Žaliūkas atsargiai ją apgręžia ir švelniu, tyliu balseliu paaiškina:
– Gerbiamoji ponia, prašom eiti per vartus, kaip ir visi mirtingieji. Pro čia vaikščioti gali tik Dievai. O jūs – ne jie.
Hm, berods, Žaliūkas visai protingai pamiršo paminėti, jog per saugomus praėjimus tapnoti gali ir sargybiniai, tai yra mes patys. Nagi, nagi, gal ne vien raumenys ir žavi šypsena iš to mano porininko bus. Kažin, kas sakė, kad prigimtis užu protą stipresnė? Ai, niekis, svarbu, kad mano atveju tai pasitvirtina. Mat esmi vėlei apimta rimtai sargybos praktikai netinkamų minčių. Apie tai, kad kurį laiką tiltelis ir pats save pasaugoti gali...