Nežinau

Imu aš plunksną.
Ką rašysiu - nežinau...

Gal apie tai, kiek daug aš nežinau...

Seniai apsnigo kelią mano žiema abejonių,
Nors dar, sakai, jauna, bet pavasario nebematau...

Sukt į dešinę, ar kairę?
Aš nežinau - pusnys didelės, o didelės... Nieko nematau...

Sužibo skliaute žvaigždė -
              gal sekt man ją?
Seku. Seku vis, einu iš paskos,
bet vis klimpstu pusnin, o žvaigždė manoji nyksta...

Vėl viena aš kelyje...
Vėl šalta, vėl baugu,
Čia ir vėl tariu - nežinau...

Taip noriu pati tapt ryškiausia žvaigžde,
Kad ne aš, o mane sektų pasiklydę...

Kada sniegai nutirps - aš nežinau...
O gal jie amžiams maną dvasią pusnyse įkalins,
Kol lūpos paskutinįkart giliai palaidos žodį: „nežinau... „