Sugriauti kvadratiniai stereotipai...

Ar pameni tą kvadratinį kambarį? Tu sakei, kad jie visi tokie, o aš dar norėjau ginčytis… Mažos dėžutes… Kodėl atnešei mane čia? Paguldei į didelę lovą, bet neapklojai…
- Man šalta…
Bučinys… Toks minkštas kaip pavasarinė žemė ir toks gundantis kaip ištirpę ledai ant tavo lūpų kampučio… O juos pastebėjau tik šiandien. Tave tik šiandien sutikau. Niekada, niekada nebuvau tokia greita. Ir nesu. Bet vos tu į mane pažiūri, mano dešinis širdies kamputis šokteli į viršų, pakutena protą, o šis vis dar spyriojasi, nenori nusileisti gamtoms šauksmui ir lūpoms nenusiunčia žodžio “myliu”… Bet akys ji pagauna ir lyg baltame popieriaus lape dabar gali perskaityti saldžiai užgimusią meilę.
Tavo bučiniai degina mano kaklą… Mano kūnas išsiriečia, o tu dar stipriau prispaudi mane prie savęs.
- Dar šalta, mažyte?
Lūpos nespėja prasiverti neigiamam atsakymui, o taviškės jas jau užčiaupia netikėčiausiu bučiniu… Man atrodo, kad pilvo apačioje sklando šimtai mažų drugelių ir kad pirmą kartą gyvenime patirsiu vienos nakties nuotykį… Žinau, kad negalima, žinau, kad po to galiu gailėtis… Bet atsispirti mano meile pasruvusiam protui būtų pernelyg sunku.
Tavo rankos nusmaukia vieną mano drabužio petnešėlę… Drebančios lūpos bučiuoja petį kaskart nusileisdamos vis žemiau… Mano kojos apsiveja tavo liemeni, o raumenys nevalingai įsitempia. Nebegaliu kentėti šito saldaus kankinimo ir pakeliu tavo galvą prie savosios… Klausiamas tavo žvilgsnis… Aš pasuku galvą ir įkvepiu tavo aromato. O tada mano liežuvis, tikrai ne aš, o liežuvis, piešia širdeles ant tavo kaklo. Matau kaip juo nubega šiurpuliukai… Malonu žinoti, kad aš tave jaudinu. Tu pirštų galiukais perbrauki mano kojomis… vidine šlaunų puse… nerinuotu kelnaičių juosta… Tada suimi mano galvą į delnus ir…
- Ar žinai, kas gali dabar atsitikti?
- Mhm…
- ...Bučinys...
- Žinai… po to aš galiu gailėtis, bet… dabar sustot neįmanoma… - vos girdimai ištariu tiesiai į tavo lūpas… Jos apsimeta neišgirdusios ir toliau bučiuoja manasias…
Viskas… atsiduodu į tavo rankas… Mano protas ištirpsta saldžiausių jausmų fone… Ko verta vien ta nuojauta, kad tuoj įvyks tai, ko laukei ilgai ir kantriai, kad šalia žmogus, kuris gali nuvesti tave į kitą, pažinimo ir aistros kupiną pasaulį?.. Tie bučiniai… rankų prisilietimai… švelnios tavo glamonės… palengva mane varo iš proto… ir dabar visai neberūpi, kad kelio atgal galiu nerasti…
- Aš tavęs beprotiškai noriu - vėl tyliai ištariu į lūpas ir žinau, kad šitai jos tikrai išgirs…
Matau, kad protas irgi nebevaldo tavęs… tu geri mano odą… raškai žvaigždes nuo mano lūpų… liezuviu ieškai ant kaklo užbarstyto cukraus… Ir tada, kai mano rankos tave prispaudžia dar arčiau savęs, o kūnas pradeda tirtėti, tu drebančiomis rankomis pakeli mane ir kažkur neši… Tolyn iš kvadratinės dėžutes su didele kvadratine lova. Jaučiu, kad drugeliai mane kutena jau nebe iš vidaus, o švelniai, labai švelniai, sklando virš įkaitusių kūnų. Tu neši mane į nežinią, o aš net nenoriu galvoti… Užsimerkiu…
- Mažyte, dabar stipriai mane apsikabink…
Na ir?… Aaaaaa!!! Šalta… Velniškai šalta… Vanduo!!! Tu iš namų atnešei mane iki upės… Nuplauti aistros? Taip jaučiu, kaip palengva ji nuslūgsta ir į smegenu kampučius pasibeldžia protas… Kur jis buvo anksčiau?
Tu mane išneši iš vandens ir aš tik dabar suvokiu, kad tavo rankose esu visiškai nuoga ir kad dabar jau turbūt ne kažin kiek liko iki aušros… Dar prisimenu mūsų kvadratinę lovą ir… kad nieko neįvyko… Ateina palengvėjimas ir susižavėjimas tavimi… Begalinis… Visgi, tavo lūpos išgirdo mano kuždėtus žodžius ir proto kampelis neužtvekntas aistrų suprato… Suprato, kad mes susipažinome tik vakar… Kad tik šiąnakt gimė aistra… Kad širyt gali gimti meilė…
Dabar tu mane apkloji… Apkabini… Švelniai pakšteli į lūpas ir paprašai miegoti… O ryte į mūsų mažą kvadratinį (o juk visi kambariai kvadratiniai, ar ne?) kambarį, ant kvadratinio padėklo atneši meilę… Aš ją lėtai ragauju, kol suprantu, kad noriu visos iš karto…
- Aš tave įsimylėjau… - šįkart garsiai, bet nedrąsiai jau ištaria lūpos… Akyse slypi dar daugiau.
- Mažyte, koks tavo vardas?.. Aš noriu tave matyti kiekvieną dieną…
- Dabar tai nebesvarbu…
Mūsų gyvenimai nuo to karto susipynė… Niekada netikėjau atsitiktinumais, romantika, kuri alsuoja iš romanų puslapių ir televizijos ekranų… Ir dabar dar netikiu… Tikiu tik tuo, kad mus suvedė (ne)meilė kvadratiniams kambariams… (bet mūsų miegamasis vis tiek turėtų būti su penkiais kampais, ar ne, mielasis?)...