Taip skaudžiai kirto
vanago snapu lenktu
į širdį
paskutiniai tavo žodžiai.
Mes išsiskyrėm
surimtėję nuo
kasdieniškos duonos
apkartusio skonio.
Nebegrįš jau
gervėm praėjusios
laimės ir skausmo dienos,
nes atėjo ruduo
ir su lapais pasibaigė
viskas. Ramiai
plauks vėl gyvenimas,
senąją vagą vėl ars
tėvo kuinas nušertas,
Jo žvengimą nustvėręs
vėjas šiauš per pakrūmes
ir klaikiai kartos
tėvo kuino dainelę...