Susivėlę žiedlapiai aka Pyktelėjimas

Mano lovon krypsta mirusių rožių galvos. Žiūri kruvinos akys į nuodėmių mintimis aptaškytus plaukus, kurių jokie šampūnai nebe išplauna. Kaltė žnaibos, o lavonėlių kraujas teka ant tingulio sukaustytais judesiais kylančių pirštų.
Rankos purvinos. Vėl kraujas. Laiko. Sako, jam skauda. Nežinau.

Gal kartais pyktis atplaukia debesų srovių kanalais. Susidrumsčia.

Žodžiai žodžiai žodžiai. Jų galia žinoma, bet nuo to lengviau nebūna. Nereaguoti. Kartoti tai sau milijoną kartų ir vis tiek klysti. Vandens bet karšto srovės plauna murziną mazochizmu teptą savastį (gal sielą) – gal geriau bus kažkada. Vėliau.

Kartais noriu tave sumušt. Ir rožes dovanotas iš numirusių prikelt, kad pasityčiot galėčiau…

Atsiprašau…