Kubelis

Kartais kūnas yra per silpnas ištverti dvasines kančias. Kartais kūnas jų net nesupranta, bet vis tiek liūdi. Ši kančia yra dar baisesne, nes kūnas nesupranta kas jam darosi, o nežinomybė gąsdina. Bet kur tada žmogui dėtis? Kaip pasislėpti nuo to liūdesio priežasties? O kas jeigu kažkada, kūnui buvo labai gera. Kaip sugrįžti į tuos laikus? O svarbiausia (kai jau nebeįmanoma sugrįžti į tuos laikus) kaip užgniaužti tą norą sugrįžti į tai kas neįmanoma? Galvos skausmas tik didėja apie tai galvojant, bet kūnas negali nustoti apie tai galvoti. Aplinkiniai garsai tarsi sufleruoja, jog tas skausmas yra atpildas... už kažką, kas įvyks ar gal įvyko (bet kūnas nepajėgia identifikuoti) praeityje. Raumenys atsipalaiduoja, bet nervai įsitempia ir sukuria priešpriešą, kuri smaugia, ardo, žudo kūną. Bet kūnas stovi kaip įbestas, negali nieko padaryti – nėra kur bėgti.
Tas kūnas yra dalelė kubo, sudaryto iš mažų kubelių, kurie geba sukiotis tiktai didžiojo kubo teritorijoje. Teoriškai, jie gali judėti, bet realybė gąsdina. Realybėje, mažasis kubelis negali niekur pabėgti, jis turi vietos tik konvulsijom. Mažasis kubelis verkia, jam liūdna. Bet kiti kubeliai lyg plastmasiniai, jį ignoruoja. Gal jie iš tiesų plastmasiniai? – pagalvojo kubelis. Bet per ilgai kubelis neturėjo laisvės, per ilgai jam buvo uždrausta judėti ten kur jis nori. Kubelis verkia. Bet ašaros netrykšta. Jis juk plastmasinis. Aš net nesugebu verkti, - pagalvojo kubelis. Ir išsigando. Kas gi ten galėtų būti už durų? Gal tie baisieji kubeliai? Galbūt jie atėjo ieškoti išdaviko? Kubelis sutriko. Niekad anksčiau jis nebuvo sulaukęs svečių. Niekam jis nerūpėjo. Visiems rūpėdavo tik didysis kubas. Kubelis apsižvalgė, ir pamatė kokie kiti kubeliai buvo įtūžę. Jiems nepatiko mažasis revoliucionistas. Kubelis drebėjo iš baimės. Tai nepatiko didžiajam kubui, nes tai ardė tvarką.
Kubelis nebeturėjo nieko kas ji užtartų. Jis liko visiškai vienas, o įtūžę kubai jau artinosi. Jis negalėjo niekur pabėgti iš didžiojo kubo. Tik, į vieną vietą. Kubelis kadaise girdėjo apie tokią vietą, kur gyvena tokie kubeliai kaip jis. Bet ji buvo toli, toli. Ji buvo per toli, kad jis ją galėtų pasiekti besiridendamas. Tuo labiau, jog jis negalėjo pasijudinti iš kubo. Bet jis žinojo kitą būdą. Kubelis bijojo ir drebėjo. Iš tos baimės, jo žvilgantis paviršius pasidarė matinis. Bet kubelis labiau bijojo kitų kubelių, bei didžiojo kubo, nei kelionės ten. Kubelis sutelkė visą baimę, kuri slypėjo jo viduje. Jam pasidarė silpna, pasaulis atrodė toks neryškus, bet paprastas. Nebeliko tų nereikalingų detalių, tik paprasti paviršiai, ir žinoma, vidūs. Pamažu, tie paviršiai nyko ir blanko, kol pagaliau, kubelis užsimerkė. Su šypsena veide. Jo mažos akutės dar kartą atsivėrė, bet bergždžiai – kubelis jau buvo kitam pasauly.
Ir taip jis liko, jo plastikinis kūnelis, tik jo akytės spindėjo šiltu krištolu. Ir šypsena, lyg purus gintaras, dabino kubelio matinį paviršių. Bet visų svarbiausias buvo mažas taškelis ant kubelio skruostelio – mažas lyg dulkelė, bet gilus kaip vandenynas. Taip, ta pati gaivi ašarėlė, kurios kubeliui taip trūko. Ilsėkis mažyli, džiaukis savo ašarėle ir, tikėkimės, naujai atrastu pasauliu.