Meilės apsakymas

Penktadienis visos mano draugės diskotekose, o aš sėdžiu apsikabinusi savo meškuti. Namie esu ne todėl, kad mama neišleido, ne šį kartą pati nenorėjau. Vargšas mano meškutis kenčia ir vėl baisu lietų iš mano akių. Jo visa balta galvytė šlapia nuo nesibaigiančiu ašarų iš mano akių. Žinau, kad tikriausiai tik jis vienas mane supras, todėl, kad  tikrai žinau, jis niekam neišduos mano paslapčių, nors ir labai norėtu, to padaryti negalėtu. Visi jau seniai žino gražus berniukai myli gražias mergaites, o gražios mergaites gražius berniukus, tuo viskas ir pasakyta. O negražus visa gyvenama lieka vieni su savo vienatve. Gal ir gerai, juk neišgyvena meilės kančių, o visas savo mintis ir laiką gali skirti mokslams. Bent jau tai ilgą laiką laikiau šventa tiesa.
    Šiandien ryte iškart kai atsibudau mama panešė žinią: „Važiuojame apsipirkti“ . Aišku aš nieko prieš neturiu vaikščioti po parduotuves, tik kažkodėl ši karta 5 valandų maratonas po parduotuves manęs nevyliojo. Juk šeštadienis visur bus milžiniškos eilės, būriai žmonių.
    Vis tiek išsiruošėme į prekybos centrą. Parduotuvė po parduotuvės, persirengimo kabina po persirengimo kabinos ir taip jau gal valanda.
    Išėjusios iš vienos parduotuvės, pastebėjome sena mamos draugę, aišku mama nieko nelaukusi nuėjo pas savo draugę, o aš nuskubėjau ant netoli esančio suoliuko, juk žinojau, kad jos kalbėsis mažiausiai pora valandų. Atsisėdusi ant suoliuko, susikroviau pirkinius ir jau ruošiausi iš kišenės išsitraukti mobilųjį telefoną, tik pastebėjau, kad  jo nėra, o siaube nejaugi jį pamečiau? Prisiminiau jis juk mamos rankinuke, nes kai matavausi kelnes, mamai padaviau, kad pasaugotu. Net lengviau pasidarė, tai prisiminus. Bet geriau neisiu jo atsiimti, nes vėliau ir aš turėsiu klausytis „Kokia tu didelė. Kaip sekasi  mokykloje? “ ir panašiai... Geriau ramiai pasėdėsiu ir palauksiu, kol mama grįš, o tada ir vėl tesim maratoną po parduotuves. Iš pirkinių maišo išsitraukiau kažkokį lankstinuką ir ėmiau į jį įdėmiai žiūrėti, kol užuodžiau skanius vyriškus kvepalus, pakėlusi akis pamačiau gražu, aukšta, žaliaaki vaikiną. Jis prisėdo šalia manęs. Tikriausiai  kitur nebuvo vietos pamaniau. Stop jis į mane žiūri? Ne, ne į mane, tikriausiai kur nors netoliese sėdi graži, šviesiu plaukų mergina (juk tokios, tokiems patinka). Apsidairiau, bet kaip bebūtu keista niekur tokios merginos nesimatė, tai tada jis žiūri į mane. Ne, to juk negali būti. Ta nejauki tyla tęsiasi jau visą amžinybę, ar čia man tik  taip atrodo? Štai jo lūpos veriasi turbūt, kažką pasakys. „Sveika“ gražiu balsu tarė jis. „Sveikas“-užriaumojau kaip liūtas, o siaube kokia gėda, nors prasmek skradžiai į žemę. „Man labai skauda gerkle“-greitai pasakau, kad vėliau nepagalvotu, kad taip visada šneku, bet šį kartą švelniu ir gana plonu balseliu, kaip man yra įprasta kalbėti. O jis nusišypsojęs „Užjaučiu, dėl gerklės skausmo, o
gal galėčiau sužinoti tavo vardą ir telefono numerį? Atsiprašau, dėl skubėjimo, bet labai noriu sužinoti, nes bijau, kad kas nors atsitiks ir aš nebesužinosiu“ . Kai tik pasakiau mama baigė kalbėti, todėl norėdama išvengti klausymų nuskubėjau pas ją.
  Nieko nesitikėjau iš jo, o grįžusi iš prekybos centro apie jį net užmiršau. Tik gavusi jo žinutę prisiminiau, juk tai neįtikėtina Danielius (taip prisistatė) man rašo ir dar kviečia eiti rytoj į kiną.
  Tikriausiai man jau smegenėlės suminkštėjo, nes aš sutikau.
    Visą naktį nemiegojau, vis galvojau kokios iš tikrųjų jo mintys, ar jis nerezga, kokio pikto plano, kaip ką nors man padaryti, bet jis neatrodė toks, juk jie visi neatrodo. Ne šįkart pasitikėsiu  juo, bet jo numerį paliksiu draugei, abonentinė kortelė, negalės išmesti.
    Rytas lygi  išėjimo liko tik dešimt minučių, o aš dar nežinau ką užsidėti, juk man tai nebūdinga, seniau dėdavausi kas po ranka papuldavo, o dabar stoviu prieš veidrodį ir žiūriu į save. O jau vėluoju, išbėgau iš namų. Jis jau laukė.
  Danielius man padovanojo raudona rožę, kaip miela, seniau maniau, kad tokiu  vaikinų mano mieste jau nebėra, juk visiems rupi kiti dalykai.
  Beveik visa filmą kalbėjomės, suradome daug bendro savyje, o filmo pabaigoje, kai pagrindiniai filmo herojai bučiavosi jis mane pabučiavo, širdį užliejo toks keistas jausmas. Jis man pasakė, kad iš pirmo žvilgsnio mane pamilo. Po filmo palydėjo mane namo.
  Juk tai nuostabu. Susitikome dar daug kartu.
  O dabar aš verkiu ir nežinau kodėl, tikriausiai iš laimės, juk dabar aš žinau, yra žmogus kuris mane tikrai myli ir jam nesvarbu, kad  yra daug gražesniu už mane, o galėjo draugauti su, bet kuria, o išsirinko mane.
  Ir galbūt dabar nuskambės kvailai, bet aš žinau, kad tikrai meilei super gražuoliu nereikia, reikia tik dviejų tyru širdžių.