Nepatogūs eilėraščiai virsta proza arba kalsados gyvenimai

Para todos, que encontrei numa vez numa cidade da vida.


Rašau nevisai taip, kaip buvo, rašau, kaip viską prisimenu. Šitiek daug reikia papasakoti. Ir šitiek mažai laiko – tik du A4 formato puslapiai. Kaip sutalpinti visą Lisaboną į 10. 000 ženklų?

Dabar rugsėjis. Lisabonoje atsiradau prieš keletą dienų. Gyvenu viename kambaryje su sena pažįstama Dovile – kartu mokėmės mokykloje, kartu universitete ir kartu dabar čia. Netrukus pradėsim Erasmus studijas. Manto dar nėra – ryt lėktuvu nusileis į Lisabonos skrandį tiesiai iš Londono.  Dar yra Luišas, pavadinkim jį mūsų mentorium – taip bus paprasčiau. Gyvenam jo šeimos užmiesčio namelyje apie 15 minučių kelio pėsčiomis nuo Atlanto.

Gyvenu viename kambaryje su sena pažįstama, bet mes čia beveik niekada nesusitinkam. Ji keliasi ir gulasi kitu metu, valgo kitaip, bėgioja pajūryje, tapo ir vaikštinėja. Mantui atvykus imamės naujų namų paieškos. Aš noriu gyventi senamiestyje, į universitetą važinėti metro ir būti šalia portugališko-lisaboniško gyvenimo. Mantas ir Dovilė nori, kad būtų kiek įmanoma pigiau ir arčiau universiteto, ir dar Mantui labai reikia skalbimo mašinos. Su šia mintim neabejodama sutinku kurį laiką pagyvenus viską – ir patalynę – skalbdama rankomis. Randam namus pačiame miesto centre, šalia Rossio aikštės. Didelius, senus ir nebrangius. Ir su skalbimo mašina, ir su lova, ir su Marija Žuao.

Spalis prasideda, ir įpusėja. Spalvoti namai ir vis dar saulėtos dienos, įvėsę vakarai ir naktys tampa vis šaltesnės. Gyvenu namų labirinte, penki kambariai tamsos ir dar septyni kambariai patamsių. Saulė į mano kambarį įlipa apie keturias. Sėdžiu palangėje skaitydama paskutinius lietuviškų knygų puslapius. Eskizuoju studentų bendrabutį Lisabonos antkakly – Alfamoj, netoli pilies, piešiu senųjų kartų statinius ir lyg gyvenu gyvenu, tik nesijaučia, nes dar ne namai man čia. Slepiu save papuošalais, skaromis, galvą tiurbanais dengiu, vaikštau šešėliuose.

Nesijaučiu šitos šeimos nare. Laikau nurijus savo nuomonę, o kai ji išsprūsta skelia peilio geležte kam į skruostą, ar netaikliai atsimuša į sieną ir nukrenta į kampą. Tėra tik Luišas, kuriuo pasitikiu, ir Maria Žuao, gyvenanti čia savo gyvenimą, ir Žoržas – mielas vietos portugalas, ir kitas Žoržas – šviesus žmogus, kitos aukštosios mokyklos dėstytojas, nuskaidrinęs vakar dieną. Ir linksmi kaimynai – muzikai, kurių niekad nedrįstu aplankyti.

Praeitą naktį jų namuose - šokiai iki paryčių terasoje su vaizdu į Martim Moniz, Donatelas ir Johanesas armonika ir trimitu grojo politines italų dainas. Tanki karšta masė judėjo klubais į taktą, godžiai rūkė ir gėrė, o mano akys viską apžiūrinėjo vis dar lietuviškai, vis dar stabiliai įtvirtintos virtuvinės spintelės pašonėje.

Mantas mano, kad didžiuojuos tuo, ko neturiu. Dovilė yra gera. Ir Žoržas, mūsų buto kompanionas, yra kilniaširdis. Marija Žuao taip pat daugiau mažiau puiki.

Ir jis, Mantas, sako tik tą tiesą, kurią rado manyje per paskutinius 1, 5 mėnesio.

Esu niekas. Esu išdidi dėl nieko, todėl ir esu niekas. Mano argumentai yra silpni ir tesu pakankamai stipri būti peilio geležtės pakraščiu, trenktis į sieną ir nugulti ant žemės, grindinio tarpdančiuos.

Lisabona man reiškia skausmą ir sprendimus. Noriu čia likti visiems metams. Dovilė sako, kad pusė metų Erasmus studijų jai yra pakankama, nes Lietuvoje ji paliko daugiau nei aš. O aš neskubu rašyti laiškų, labai nestipriai ilgiuosi. Nesu savimi su jais, kišu savo nuomonę, nuolat jos laikausi. Kvailai, be argumentų. Mantas sako, kad turiu apsiginti.

Jau tuoj prasidės žiema. Bet sniego čia nėra, ir žolynai tik gelsta. Garsas grindinių – gyvas triukšmas virpančio požeminio metro gyvenimo, geltonų tramvajų šiūravimo. Pažadėjau nupiešti garsą, o net nežinau, nuo ko pradėt. Tik žodžiai žodžiai, miglos ant langų – rytais brūžinu alkūnėmis, kad dienos šviesa pralįstų, ir tankiau mes kvėpuojam – nes šalta kambariuose, nes žiema. Dalinamės dviem šildytuvais – penki žmonės penkiuose kambariuose dalinasi dviem šilumom. Rytais ilgais laiptais leidžiamės į Rossio aikštę, sėdame į metro ir važiuojame į Campo Grandę. Niekur nereikia persėsti, lygiai penkioliką minučių skaitau kokią knygą, arba gaudau paskutinius miego trupinius, lesinu sapnų balandžius. Campo Grandėje reikia pereiti pavojais pagarsėjusį parką, ir įžengti į Lusófonos universitetą. Tada išlankstyti išpakuoti maketus, eskizus, brėžinius, įjungti kompiuterį ir apginti savo sukonstruotas svajones studentų bendrabučiui Alfamoje. Dėstytojas Žuao mėgsta mane ir mano darbelius. Rodau jam ir aiškinu, paskui dar kokį pusvalandį užsikalbam apie patirtis. Jis turi konsultuoti trisdešimt studentų, bet aš nesu šito dėstytojo sąraše. Mano nuosava dėstytoja Ana Paula visuomet maloni, visuomet skuba, niekuomet iš tiesų neturi laiko, todėl paprašau Žuao įsivaikinti mane trisdešimt pirmuoju mokiniu. Nuo tada sulaukiu dar daugiau paramos.

Taip pat rašau darbą apie architektūros ir šokio panašybes architektūros kritikai. Dėstytojas – nedidukas barzda ir plaukais apžėlęs akiniuotas portugalas iš Nazaré miestelio. Savo darbus visuomet rašau iš galvos, inspiruota ko perskaityto, bet niekuomet neperrašau žodis į žodį. Jis mano, kad aš daug dirbu. Bet tai netiesa. Aš tiesiog rašau.

Pavakariais grįžtu į namus kalsadoje. Mano devynių kvadratų kambarį saulė jau būna palikusi. Gaminuosi pietus, dažniausiai valgau makaronus arba ryžius, arba pagal mamos pamokymus kepuosi kepsnelius su morkomis, majonezu ir kmynų pabarstu. Arba verdu sriubą. Labai mėgstu virti sriubą. Bet dažniausiai nemėgstu valgyti. Išvis nemėgstu valgyti. Jau įpratau prie kavos ir prie dienų ištįsusių be pradžios ir be pabaigos. Laikrodžiai čia eina netiksliai, mano dešinė koja nebepagauna ritmo po šokio kitoje upės pusėje per belgės būgnininkės ir brazilo saksofonisto koncertą. Bet ausimis tebejaučiu, kaip ūžauja Lisabona, kaip lietus dideliais tankiais lašais it pupom skambina šaligatvius.

Šunys pradeda kraustytis miegui į kavinių prieangius, balandžiai skraidydami lengvinasi, senųjų gyventojų kvapas iš namų jau beveik išėjęs arba jau aš tapau sena ir tas kvapas tapo mano. Kasdien barškinu pašto dėžutę, o ten – tik sąskaitos, tik laiškai nuo kitų arba kitiems. Kitoje mano kambario sienos pusėje gyvena šokėja Marija Žuao, ji kuria architektūrinį šokį, aš bandau kurti šokančią architektūrą.

Įgylėjus gruodžiui sėdžiu šiltai oranžiniam Marijos Žuao kambaryje, klijuoju reljefo maketą, dideliais kiekiais maukiu matę, miegu po valandą ar po dvi per naktį, šildausi retkarčiais ir man priklausančiu šildytuvu. Marija Žuao sėdi priešais, skaito knygas apie antropologiją ir rašo prieš paskutinį rašto darbą šokio mokyklai. Paskui eina miegoti ir anksti rytą turiu ją pakelti. Kartais ji palieka praviras savo antro kambario duris, nes eina tik pailsėti, bet pervargusi išmiega visą naktį – nenusirengus, kartais kokį pusnaktį ir su batais. Rytais rūko dideliais gurkšniais, ir pučia dūmus į oranžinio kambario palubes.

Paskui išvažiuoju namo. Kalėdoms. Dardu tėvų mašina iš Rygos, migdama vis dar portugališką miegą. Galvoju apie Luišą. Ir jaučiu, kad daugiau nebegaliu. Kad niekada taip ir nesugebėjau jam duoti to, ko jis tikėjosi. Per Naujus Metus jis man skambina pasveikinti su portugališkais Naujaisiais, kurie ateina vėluodami dvi valandas. Aš jau miegu, nes prieš kelias dienas mirė mano brolienės tėvas – mano matematikos dėstytojas. Šitaip išreiškiu savo gedėjimą – tiesiog nenoriu niekur eiti, o ir nėra kur. Niekada neturėjau švenčių draugų. Šventėse dažniausiai atsirasdavau atsitiktinai, be primygtinų kvietimų, šiaip, kartais pavykdavo. Šiemet ne, šiemet gedėjau. Greitai pabaigiu pokalbį su Luišu ir jau laikau galvoje sprendimą.

Grįžtu į Lisaboną sausio viduryje ir ėmuosi naujo projekto. Pabaiginėju senus dalykus, laikau dar nelaikytus egzaminus. Vaikštau pigiais portugališkais batais, perku dėvėtus drabužius vietiniame blusų turguje ir juokiuosi kartu su Marija Žuao. Manto su Dovile jau beveik nėra. Jie mintimis keliauja į Kauną. Mato save lėktuvuose, kylančiuose iš Portugalijos oro uostų.

Žiema. Sausis. Sėdžiu mažoje kavinaitėje su trumpu sekmadieniu galvoje. Mano pėdos įšalusios, bet nemėgstu būti namuose tokiomis tamsiomis dienomis. Čia aplink daug žolės ir medžių, ir šviesa niekuomet nepalieka pastato. Baiginėju studentų bendrabučio projektą, netrukus pietausiu su Marija Žuao.

Paskui Marija Žuao išvažiavo į Vokietiją repetuoti cirko pasirodymo, Mantas su Dovile išvažiavo į Lietuvą. Likau viena tamsiame namų kūne su langu į Kalsadą. Kartais pro šalį eidavo Johannesas, atnešdavo pirmųjų pavasario gėlių, išgerdavo su manim kavos. Senasis mano kambarys liko vienas, persikrausčiau į senąjį Žoržo kambarį. Jis supyko ant Marijos Žuao, truputį supyko ant manęs, nes buvau Marijos Žuao  pusėje, bet vis dar vesdavosi gerti kavos sekmadieniais. Ir išsikėlė į Bairo Alto pakraščius. Prisijaukinau kambarį trijų spalvų sienomis ir saulėgrąžų portretais, su langu į gatvę, žydromis langinėmis ir triukšmu septintą valandą ryto. Dar čia buvo mango medelis, kuris per žiemą numetė lapus ir ėmė leisti naujus. Dabar jau lapų turėjo visus tris.

Italas Andrea iš tos pačios architektūros ir to paties fakulteto ir grupės atsikraustė į mano gatvę gyventi komunoje. Kartais kartu valgom pietus arba žiūrim filmus mano namuose. Prancūzė Žužu taip pat neseniai įsikėlė į komuną. Gyvena mažame kambarėly su skyle lubose, kuri lyjant ašaroja. Šalia jos gyvena Niltonas iš Cabo Verdės ir Žulijus – grynakraujis portugalas, užaugęs Brazilijoj. Dar komunoj gyvena Johanesas ir žaviausias vietos vyras fanstastiškais ūsais – italas Seržijus. Tylėdamas virtuvėje, bet klausydamas kitų sukdavo ilgaplaušius ūsus tarp pirštų. Dienomis galėdavai išgirsti Seržijų grojantį saksofonu tualete – ten geriausia akustika. Grojo trim skirtingais saksofonais, rašė ir fotografavo. Man išvažiuojant pro balkoną išmetė nuotrauką dviejų medžių – Com Alegria e Liberdade – para minha amiga Egle.

Per visą laiką taip ir neišmokau mylėti trumpai. Visi sutikti įsilindo į odos posluoksniuos, užausius. Lorenzas – kaimynas animacinių filmukų kūrėjas – Brolis išmoko pavogti mano rytus ir kambario šviesą. Įdavė keletą piešinių ir laišką para a sua Sista. Ir sakydavo, kad esu tokia panaši į jo gyvenimą, todėl manosi galįs man padėti šį bei tą išgyventi lengviau.

Išmokė labiau svajoti ir norėti sugrįžti, kur įkvėpimo nereikia gaudyti už batų raištelių, kuris užsnigus lietuviškam sniegui visuomet kažkur pasimesdavo. Kitame pasaulio kampe, už 4000 kilometrų gyveno antroji mano šeima, mano gatvė su mano gyvenimo mokytojais. Fado mažose Grasos kavinaitėse, pietūs iki paryčių komunoje arba Lorenzo namuose, karštas Atlanto pakrančių smėlis, nudistų pliažai su gausybe plikinėjančių vyrų, architektūra dar giliau įsirėžus į mano gyvenimą ir nauji akademiniai norai.

Paskutinį vakarą iki oro uosto savo springstančiu devyniasdešimtųjų renault pavežė Marija Žuao. Grįžom iš pietų su Johanesu ir Žužu. Ėjom apsikabinusios su garbiniuota mažute Marija kalsada į viršų, o Johanesas stovėdamas savo kambario balkone, ketvirtame aukšte lydėjo mus graudžia trimito repeticija. Šalia stovėjo Seržijus ir nuskraidino skalbinių segtuku apkabintą atsisveikinimo fotografiją. Kitą dieną merkiama lietaus stovėjau Suvalkų geležinkelio stotyje, merkiama lenkiško rudens, dideliu lagaminu, kuprine, taškuota suknele ir skrybėle.

Kelias iš Varšuvos, kur nusileido lėktuvas ...

taip taip, važiavau traukiniu


.. ten buvo viena tokia lenkų šeima

žinot, Lenkijoj vyrai labai paslaugūs  ....


jie iš didelių saulėgrąžų žiedų valgė ...




Cara Lisboa, minha cabeça pensa em ti, os momentos do dia, quando o teu imagem ocupava os meus pensamentos.