[Miegant*]

Rytoj ryte galėsim suvaidinti, jog - šeštadienis...
Tyliai klausytis svajonių, į darbą kasdienį besikeliančių. Sėdėti ant minkštų pagalvėlių, vis dar kvepiančių Indija, juk mums niekur nereikia skubėti - savaitgalis.
Užsimerkti ir gerti kavą, sugalvotą ir tik mūsų. Galbūt iš cikorijų, bet skaniau iš cikadų - primintų vasarą.
Visada mėgdavau saulės žvilgsnius, nuslystančius mano siena... o kad jie ir vėl mane žadintų. Bet. Aš savaitgaliais miegu ilgiau. Prisigėrusi {cikadų} kavos.
Ir vos kvėpuojanti. Taip, taip, taip, žinau. Reikia įkvėpti gyvenimo pilnais plaučiais, ir nusispjaut, kad prarūkytais. Deja, taip smarkiai kvėpuojant ramybę išblaškysi. Ramybę tų rytų, kai nelyja ir nesninga, kai viskas tiesiog sruvena toliau.
Kai ant grindų išsipila ta pati kava, o per suknistas sienas „nuslysta“ puodelis.
Tada Tu apsimeti tikra tingine, nuspiri nusėdėtą pagalvėlę ir eini lovon. Užsikloji dešimčia metų ir nieko vidun nebeįsileidi. Net manęs. O aš esu kažkur šalia, žiūriu kaip diena iš dienos kava {cikadų} džiūsta.
Tada mes kas rytą apsimetam, jog tai - dar vienas šeštadienis.
Eilinis, kai galima užtęsti rytą iki pat ketvirtos valandos vakaro... Ir vartytis lovoj bandant nuspręsti, kuri iš mūsų yra tikra - aš ar aš mieganti..?