laivas

Ji girdėjo, kaip  į laivo bures įsimetęs stūgauja vėjas - tai jos širdies šauksmas, kurį amžiams palaidos jūra. Žemėje ateina viskam laikas- laikas mylėti ir nekęsti, laikas gyventi ir mirti. Bet ji dar nenorėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu, kad ir koks supuvęs ir tuščias jis bebūtų.
- Kur tos  žalios pievos, kurias pažadėjai? Kur Naujasis pasaulis be senojo ydų ir skausmo? Aš jau nusivaliau jo purvą nuo savo puspadžių. Negi vėl triumfuos mirtis? Tu to nori?
Skausmas tarsi peilis raižė širdį, ji duso nuo savo pačios pykčio, kuris tarsi akmuo slėgė ją žemėn ir tempė į juodą bedugnę. Viskas tebuvo apgaulė, kuri sudužo tarsi stiklinis veidrodis į tūkstančius dalių, nusinešdamas visas jos viltis ir svajones. Naujasis pasaulis tebuvo pasaka, kuri sužlugdė ne vieno gyvenimą. Ji atsitrenkė į realybės sieną ir laužydama pabalusias rankas gailėjosi patikėjusi iliuzija. Anos širdis virto pelenais, o kūnas tapo tik indu, kuriame kankinosi nusivylusi esybė. Princesė vėl tapo pelene, o pasakų pilis -  sena lūšna.
Ji jau nebematė skęstančio laivo ir mirties bangų pavidalu besigviešiančios jos gyvybės. Visa, kas buvo jai artimiausia, jau buvo atimta. Ana jau nebenuves vaikų į pažadėtas žaliąsias pievas, jie jau toli, pakeliui prie švento Petro vartų. Ar tam visi tiek iškentė, kad vėl kaip nugalėtoja triumfuodama eitų giltinė? Visi jie buvo tokie skirtingi, bet iš tiesų jie tebuvo žmonių giminės atstovai, plaukiantys vienu laivu į pažadėtąją žemę.