Muzikos ir poezijos motyvų prasmė Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“

Poezija galima išreikšti saulės spalvą, svajonių platybes ir nes meilės grožį bei kančių vingius. Muzika padeda giliau įsiskverbti į poezijos prasmę. Vienas be kito, šie dalykai yra nuostabūs, o drauge, jie tampa nepakartojamu ir maloniu sielai rožių sodu. Juk rožės atpalaiduoja ir padeda gyti širdies bei dvasios ligoms.
        Klausydamasi muzikos jaučiu palaimą. Švelniai liesdama pianino klavišus, perteikiu savo savijautą, išsilaisvinu ir mintimis nuskrieju tarp debesų, ten išbarstau viską, kas susikaupę viduje. Plaukdama atgal į save, prisiskinu švelnumo ir grožio žiedų. Skambesys palaipsniui įtraukia žodžius, viskas nusidažo vaivorykštės spalvomis ir galiausiai, tų spalvų nebesinori daugiau niekada paleisti. Tuomet viduje pradedu jausti palaimą, kuri leidžia atsipalaiduoti kūnui ir atsiriboti nuo materialaus pasaulio. Lieka tik spalvų ir jų šešėlių skraistės, kurios švelniai apglėbia ir nepraleidžia to, ko nenoriu įsileisti į savo erdves ir šviesiai besišypsančius laukus.
        Taip, tai muzikos ir poezijos harmonija. Tikriausiai panašų jausmą jaučia ir mamatė, kai išgirsta klasikinės muzikos atgarsį, kuris išgiedamas spalvingomis eilėmis. Tai Marijos gyvenime yra labai reikšminga. Ji negali be to gyventi, nes tai lyg savotiška pašluostė nubraukianti prisikaupusias liūdesio dulkes.
        Kiekvienas muzikos, kaip ir poezijos, kūrinys turi savo nuotaiką. Kiekvienos lūpos jį supranta savaip ir gali pajusti visiškai skirtingus pojūčius. Pasaulyje knibžda daugybė žmonių ir jie visi gyvena visiškai skirtingus gyvenimus. Būtų nuostabu, jeigu kiekviena būtybė turėtu jai skirtą melodiją ar įžvalgiai parašytą eilėraštį, kurie atspindėtu vidų kaip veidrodžiai ir įrodytų, jog dėl kūrybinių žvilgsnių sukasi gyvenimo ratas.
        Eilėraštis lyg gyja prisijungia prie žmogaus ir ilgą laiką, o kai kuriems ir visą gyvenimą, neleidžia pasprukti iš jo gniaužtų. Mamatė Marija įsipainiojo į kūrybos saitus ir rašydama išreikšdavo savo mintis, kurios subręsdavo slenkant šviesioms dienoms ir žvaigždėtoms naktims.
        Romantiški muzikos garsai ir besiplaikstantys tyrumu poezijos posmai suteikia pilnatvės ir praplečia žmogaus vidinio pasaulio duris į kūrybingumą ir išmintingesnį požiūrį į gyvenimo posūkius, kurie ne visada būna malonūs. Kūryba yra neatsiejama mūsų dalis, nes su ja lengviau ištverti kasdienių dalykų nesusipratimus ir sunkumus.