Pavasario šlakys

PAVASARIO ŠLAKYS

Ir kas galėjo pagalvoti, kad šis pavasaris ateis taip netikėtai? Tarytum briedis, jis išbrido iš eglyno ir nusipurtė sniegą nuo ragų. Daug ko žmogus negali numatyti, ne pranašu jam lemta būti, o tik visumos dalele. Dar vasario pabaigoje šaltukas taip spaudė, kad sėkliuose ledas pokšėjo, o jau kovo pirmomis dienomis upeliai drumzlini šlaitais nugarmėjo. Pavasaris, turbūt, skaityti išmoko ir nuo žmogaus išgalvoto kalendoriaus neatsilikti nusprendė.
-Ilgai šiemet saulutės lauksim, -pranašavo senoliai, prie tamsių ekečių palinkę. Po kelių dienų sėdėjo jie ant medinio suolo, saulutės atokaitoje ir pypkes papsėjo. Pro šalį, pažliugusiu takučiu, kažkur skubėjo kaimo žmonės...
Stebėtinai greitai pasitraukė žiema. Neatlaikė fronto linijos baltoji kariuomenė ir, skubiai susirinkusi savo būrių likučius, pasitraukė iš karo lauko atbulom, tarytum pabaidytas vėžys.
Ištvino upės, apsėmė laukus.
-Na ir velniai nematė…-kalbėjo Labanoro girios pakraštyje gyvenanti senutė. -Vistiek karvutės dar tvartuose voliojasi, išdžius lankos – tada ir leisim ganytis.
Taip buvo prieš savaitę, o dabar, atklampojęs per girią prie upelio, randu žalmarges jau besiganančias. Ir joms gera saulėje pasišildyti, ir man širdyje kažko džiugu. Atsisėdu pakrantėje ir deduosi meškerę. Pašėlusiai kvepia pušų sakais. Net ir tokioje gūdumoje medžiai neišvengė žmogaus rankos, ant medžių kamienų matyti įstrižiniai pjūviai – pušų sakinimo žymės. O aš galvojau, kad šis ritualas pamirštas jau prieš pusšimtį metų. Pasirodo, dar ir šiandien kažkam rūpi nacionalinė medicina, kai vaistinės prigrūstos kokių tik nori vaistų. Tai taip ir verkia medžiai lipniomis ašaromis, pasislėpę tyliuose raistuose. O tuo metu miestuose verda gyvenimas, niekas negirdi tolimųjų aimanų, o jei ir išgirsta, tai tik šypteli kreivai: - Ne mano galvos skausmas..., atsirado mat kvailelis, medžiais rūpinsis, kai mieste tokios perspektyvos...
Upelio vanduo jau pradėjo slūgti. Tai aiškiai matyti pažiūrejus į pakrantės augalus. Jau matosi visos slėptuvės, kelmai vandenyje ir pągraužos po medžių šaknimis. Net ir vanduo truputi nuskaidrėjęs. Tai tinkamas laikas upėtakių žūklei. Visą balandį ir gegužę jie bus aktyvūs, žaibuos tamsūs siluetai smėlėtose seklumėlėse.
Blizgutė vartosi palei eglės išvartą, perplaukia sietuvą ir vinguriuoja seklumoje. Nejaugi po šiuo kelmu nieks negyvena? Dar keli metimai ir einu toliau. Upelis išvingiuoja iš eglyno į alksniais apaugusią pievelę ir daro staigų vingį. Dešiniajame krante išgraužtas žvyringas pakriaušis, o nuo jo į upelį visu savo didingumu nuvirtęs ąžuolas. Po kiekviena jo šaka srovė išplovė duobeles. Į kiekvieną iš šių duobelių aš suguldau savo viltis, tikėjimą. Tikėjimas, turbūt, svarbiausias veiksnys, verčiantis grūstis taip toli nuo miesto, tikėjimas – upėtakiavimo sudedamoji dalis. Be jo žūklė netektų žavesio, upelis taptų tartum negyvas...
Keičiu masaliuką ir vėl tikrinu povandeninius užkaborius. Matau kaip judri blizgutė virpa upelio viduryje. Staiga nuo vandenin sumerktų ąžuolo šakų link srauto vidurio šauna melsvas šešėlis, upelio paviršius suputoja nuo verpeto ir masaliukas dingsta rausvuose žabtuose. Žuvis pasiutusiu greičiu pasileidžia pasroviui  ir išvynioja gerą gabalą valo. Šiaip taip pavyksta sustabdyti žuvį jėga. Bandau prisitraukti ją arčiau ir tai iš dalies pavyksta. Priešininkė paklusniai eina reikiama kryptimi, tačiau spaudžiasi prie dugno ir niekaip nekyla į paviršių. Pusmetrio ilgumo šonas blyksteli srovėje ir žuvis šauna į orą. Sidabrinis kūnas apsisuka apie savo ašį ir pavirtęs ant šono pūkšteli į vandenį. Ratilai per visą upelį!
-Šlakys, šlakys..., -kuždu pats sau po nosimi drebančiu balsu. Viena ranka laikau meškerę, kita graibau iš kuprinės fotoaparatą. Žuvis pailso, pavirto ant šono, bet vistiek atkakliai laikosi saugaus atstumo nuo manes. Spragteliu fotoaparatu, ir tartum išgirdęs tai upelio karalius vėl atgauna jėgas, iššoka iš vandens purtydamas galvą ir... Vandenin krenta jau atgavęs laisvę, matau kaip žaibo greitumu tamsus šešėlis neria po ąžuolo šakomis ir ištirpsta sietuvoje...
Pats laikas  prisėsti pailsėti, atsigerti arbatos. Pilu į puoduką, o rankos vis dar dreba. Nesitikėjau, kad pavasarį upelyje aptiksiu šlakį. Maniau, kad po neršto, žiemą, jie grįžta į jūrą. Ir tuoj pat prisimenu vieno žmogaus pasakojimą. Gyvena jis prie upės dar nuo antro pasaulinio karo laikų ir gerai pažįsta jos žuvis.
-Šlakių čia būna kovą, ir balandį, ir net vasarą. Šiltomis gegužės naktimis gali išgirsti skambius pliaukšėjimus upės paviršiuje, tai šlakys griebė plaukiančią pelę. Tačiau pagauti vasarą juos labai sunku, nekimba nors tu ką!  Retkarčiais pasiseka, rėvų pabaigose griebia paviršiumi traukiamą „Jūratę“, bet ir tai tik visiškai sutemus ar sutemoms  tirštėjant ...
Tada nelabai tikėjau šiuo pasakojimu, bet iš pagarbos senam žmogui nenorėjau ginčytis. Turėjau savo tiesas ir jas sugriauti buvo sunku. Dabar, po ilgo laiko, suprantu, kad mes dar daug ko nežinome. Tik negaliu atsukti laikrodžio rodyklių atgal ir gailiuosi, kaip man dabar atrodo, tuščiai iššvaistyto laiko...
Dabar stengiuosi, kad kiekviena gyvenimo akimirka liktų atmintyje. Nieko aplink nėra nereikšmingo. Net ir nuovargis, paskaudusios nuo ėjimo kojos, kai atsisėdi pailsėti, turi prasmę, jei tu ėjai į tikslą...
Šiandien užteks žvejot. Pakeliu žvilgsnį į viršų – greiti vieversiai, mažos juodos raidelės mėlyname dangaus puslapyje, niekaip negali sueiti į vieną  posmelį. Ir negaliu užverst šito mėlyno puslapio, galiu tik užmerkt akis, atsiremt į beržą ir klausytis, kaip giliai, pačioje širdyje, gurgia skaidri sula...