Kai miegas krenta į akis
ir svarstymai,
sveriantys šimtus tonų,
sudėlioja tiesos
trupinius
ant kitos lėkštutės-
širdyje išsirango kreivė-
ilga, kaip gyvatė
ir slidi, kaip žaltys-
tu turėtum būti mano
kardiograma
ir sutapti
su parodymais
prisiekusiems.
Aš turėčiau
prisiekti,
kad lauksiu,
kol susitiksim
kokio nuotykio kapišone –
gal net nežinosim
kas įmetė.
Bet jau dabar jaučiu
kaip kažkas
su šypsena
tipena
už nugaros-
davė duonos,
kai buvau
dar kokonas-
tupi nematomas
ant kitos lėkštutės.
Šalia trupinių.
2007 03 12