džia

vyniojam į vatą – į degantį skystį,
neleisk man paklysti – išklysti – suklysti,
neleisk man vėjuoti per giedrą, per lietų,
per vokišką skardą, per danišką sūrį,
per visą pasaulį, kurio nemylėtų,
visų troleibusų nykstantį tūrį.

neleisk man, neleisk išvažiuoti į miestą,
kur auga ir džiūsta, kur gelsta ir mėlsta,
kur miegas nutrintas kaip katinas rainas,
sakyk man, kad temsta, sakyk man, kad mainos
ir niekur neleisk – paklysti – suklysti,
vėjuoti, mojuoti ir degantį skystį

sugerti kaip sugeria jūras dangus,
kaip švyti nuo fosforo baltas žibintas,
o sargas vėl girtas ir vėl iškankintas
kaip tas, kuris saugo slapčiausias tiesas,
kaip tas, kuriam nieko daugiau nebetrūksta,

neleisk man užmigti, neleisk man užsnūsti,
neleisk išsilieti ir nuodyti gamtą,

***

va šitaip – mylėta,
va šitaip – gyventa.