iškeliauju pienės pūku

Pabėgusios telefono natos
ir antradienio šuoliai girti.
Lietus bažnyčios bokštuos nespėjęs nuskęsti
ir vėlaus vakaro tylūs žingsniai
priemenėj medinėj.
Tavo žvilgsnio nežemiški toliai
ir javų laukai murkšlinoj stotelėj.
Alsuoju, vėl alsuoju,
o mano Antakalnio Paryžiau.
Ir šlamančių liepų alėjos
linkteli tik mano šuns povyzai.
O suskilusio mėnulio skiautės
blaškosi ryto garsuos
ir piktam bruzdėjime troleibusinių žmonių.
Skubančių ir vėl į niekur po keturių.
Aš kažkur rytų skraiste einu,
tolių numarginta, akligatvių išdabinta.
Tik į niekur po keturių.
Baltu pienės pūku leidžiuos
savo vandenis baikščiai nešančion Nerin.
Lik sveikas,
o murkšlinas Antakalnio Paryžiau.