Tėvas ir sūnus

Ar baisu, kada aplink naktis, o mamos nėra namie? Jeigu jums dešimt metų ir jūsų namas miške? Už lango svyruoja girtos tvirtos pušys, šlama aštrios dilgėlių šluotos, o iš puoduko virtuvėje kyla ne garas, o nuskriaustų numirėlių akys? Kam ištiesti drebančią ranką, jeigu kambario tamsoje laša liuminiscencinis kraujas ir sproginėja žalios jaučių širdys?
Morfėjus uždegė žvakė.
Iš tamsos išniro šums snukis. Mirtinas, vandenimis nepersikiriamas draugas, kurio širdis plaka vienu ritmu, viena srove kraujas užlieja jų abiejų spindinčias akis. Galima pasikalbėti.
Mamos neprisišauksi.
Kas man mama? Ji tiksli mano kopija. Tiesiog kaip iš akies traukta – Morfėjus. Ji visada nori būti tokia kaip aš, bet jai nesiseka ir ji rėkia. Nepatenkinta, kad ji negali gyventi taip kaip aš. Visada sako: tu nieko nesupranti, daryk kaip aš sakau ir tylėk. Ji norėtų taip gyventi: nieko nesuprasti, ką liepia daryti ir tylėti. Bet nėra, kas jai lieptų, ką daryti. Aš nenoriu jai liepti daryti. Tegul. Ji vis tiek nepadarys taip, kaip reikia ir kaip tik aš moku daryti.
Mama bijotų dabar sėdėti tamsoje. Uždegtų visas šviesas, įjungtų muziką ir šoktų. Ji galvoja, kad taip galima išbaidyti visas pabaisas. Juokinga. Mano mama juokinga. Pabaisas, kaip ir visas juodas mintis galima tik išsprogdinti. Tai žino net maži šunys. Ar ne, Spartakai?
Mama irgi norėtų pasprogdinti, bet ji nemoka, nesupranta, kiek aš jai sakiau, vis tiek nesupranta.
Morfėjus tamsoje susirado gniužulą naujametinių sprogmenų. Suaugęs būtų suradęs vaistinėlėje tokį pat kiekį vaistų, bet Morfėjus buvo vienas tarsi šiaurės žvaidždė.
Šuo Spartakas šokinėjo ir lojo. Morfėjaus galva, kartas nuo karto apšviesta sprogstančios bombos, čia pabaldavo, čia tapdavo tamsi.. akyse atsispindėjo įvairiaspalvės ugnies spinduliai.
- Mama, mamyte, sugrįžk.. mamulyte, mamute, mamkyte, maaam, mumute, mamelyte, mumyte, mamkyte, sugrįžk, tėvelyti sugrįžk…nu, mam, mama, tėvelyti…mamučiuk..

Miške, visai šalia Gražinos namo liepsnojo šventinis miškas. Aidas artėjančių naujų metų.. kada kepamas pyragas, kada dušta stiklai, kada apsikabina laimės neradę, kada bučiniui užsimerkia žmonių akys, kada sniegas tirpsta burnoje.. kada artimi būna šalia…kada niekas neverkia apsikabinęs šunį..
Traškėdamas užsidegė namo stogas.
Romanas bėgo per mišką, klupdamas. Jo nauji ažūriniai lenkiški batai nuo įtampos suaižėjo. Lenkai vis dar negamino batų lentynėms. Ne, lenkai čia būvo nieko dėti. Čia kalta buvo Romano antroji žmona. Kai Romanas vedė antrą kartą jis pajuto, kad jam trūksta laisvės. Jis turėjo talentą. Jis mokėjo suvilioti moteris. Visas, išskyrus tas, kurios jo nenorėjo. Talentas buvo didelis ir teikė jam jėgų gyventi. Romanas nenorėjo to talento užkąsti į šaltą užmaršties kapą. Kam? Antroji žmona tai suprato, todėl pasakė:
- Aš tau dvi dienas per mėnesį – neprieštarausiu. Tik dvi dienas. Gerai?
- Galėtum neprieštarauti ir daugiau dienų.
- Daugiau negalėčiau.
- Matai, kokia tu…
- Aš tokia. Bet tik dvi dienas. Supranti?
- Nu, ne mažas vaikas. Dvi tai dvi. Gal vėliau.. galėsim pasikalbėti apie…
- Ne, tai riba. Daugiau nekalbėsim.
- O tau?
- Man nereikia. Nesu talentinga.

Po šio pokalbio praėjo trys metai. Jie laimingai ir talentingai gyveno kartu. Nieko čia ypatingo. Gyveno.. stūmė dienas. Nu, šiandien buvo Romano diena. Viena iš tų laisvės dienų, kada Romanas sėsdavo į troleibusą, būtinai tik į troleibusą, užsidėdavo ažūrinius batus…
Tikrai ne lenkai čia kalti, kaltas susitarimas eiti pas “mergas”. Kas galėjo sugalvoti užsidėti ažūrinius batus einant pas mergas? Tik netalentingos moterys.
Kol įkopė į kalną Romanas vos atgavo kvapą. Širdis daužėsi lyg jaunystėje bėgant Gražinos gatve į pasimatymą su Gražina. Tik dabar burnoje jautė kartumą. Norėjosi nusispjauti.
Romanas griebė į glėbį Morfėjų.
Berniukas visas susigūžė ir bandė užsidengti rankomis galvą.
- Mamulyte, nemušk.. mamulyte…
- Ji tave muša? – skausmingai sugriežė dantimis Romanas.
- Ne visada.. tik tada kai padegu namus…
- Kuo tu vardu? – paklausė Romanas.
- Manfredas. Pavardės nesakysiu.

Romanas apsidairė tarsi būtų norėjęs myžti.
Stogas pradegė per vieną šiferio plokštę. “Tiek, kad lietus į sriubą varvėtų.. ” – prisiminė Romanas. Šiuo atveju Romanas galėjo didžiuotis savo įžvalgumu. Bet jis nesididžiavo. Sutapimų jo gyvenime buvo tiek daug, kad jis jau seniai niekuo nesistebėjo. Nors mergos dar traukė ir stebino.
Romanas kartu su Morfejumi pakilo mediniais laiptais į Gražinos butą. Romanas tikrai pajuto, kad gyvenimas lėtai, bet juda į priekį. 
Morfėjus nežinojo, kad lipa laiptais su tėvu. Jeigu Romanas būtų pasakęs:
- Sūnau, štai ir susitikom…,
Morfėjus būtų nepatikėjęs. Tas vyras su ažūriniais batais negalėjo būti jo tėvas. Jo tėvas…O, jeigu jis būtų jo tėvas…
Romano širdis spurdėjo, bet neplyšo.
Nuo bėgimo kalnais jam buvo suplyšę ažūriniai lenkiški batai.
Laisvės, Saulės šviesos, mėnulio šalčio, greta augančio miško, purvino kelio visada pasiilgdavo iškankinta Romano siela.
“Reikės nusipirkti naujus batus – prieš sūnų nepatogu” – pagalvojo jis.
- Stovėk, - staiga sukomandavo Morfėjus. Jo balsas suskambėjo tarsi kariuomenės maršalo, o gal Romanui taip pasirodė? Vyras sustojo. Jie stovėjo tamsiame koridoriuje prieš buto duris. Tėvas ir sūnus, dar vis vienas kitam apie tai nepasakę, dar vis gyvenantys savo gyvenimus, vargstantys savo vargus.
- Turi cigaretę? – paklausė Morfėjus. Taip vyriškai paklausė, kad Romanas pagalvojo, kad parūkyti jo paprašė vyriausias Lietuvos prokūroras arba mažiausiai kalėjimo viršininkas. Romanas niekada nerūkė, net mokykloje, bet cigarečių visada turėjo. Lengvų. Moteriškų. Moterys visada norėdavo užsirūkyti pasižiūrėjusios į Romano veidą. Jos savo užpakalinėm akim jautė artėjant sunkų, reikalaujantį visų žmogiškų jėgų darbą. Gal dėl to, kad jo nosis buvo kreiva?
- Pridek…o tu? Nerūkysi?
- Nerūkau..
- Kada pamatysi kas dedasi mūsų bute.. ir tu užsirūkysi..

Romanas prisidegė cigaretę. “ ką, po velnių aš čia darau? – pagalvojo vyras.

- Kas tu toks? – staiga sušuko Morfėjus. Parūkęs vaikas tapdavo labai įtarus.
- Ko tu šauki? Ko? – neištvėrė Romanas. – Ko tu visą laiką komanduoji? Padegei namus.. o dabar kaltų ieškai? Kas aš? Tau įdomu, kas aš? Įdomu? Mesk, po velnių tą cigaretę? Kas čia dabar darosi? Kas tau leido rūkyti?

Dar Romanas nebuvo baigęs savo tėviškos kalbos, kai pajuto smūgį per galvą. Kitas smūgis teko per šonkaulius. Ažūriniai batai neišlaikė ir Romanas pilnas tėviškų jausmų, nuriedėjo laiptais, apsibrozdindamas nosį..
- Eik šikt, seni.., - palydėjo jį Morfėjus.