murzių rašykla

Sėdėjau ant kelmelio ir laiką skaičiavau
žaviais liūdesio taškeliais.
Mėnulio sesę sutikau ant miegančio kurmio
urvelio.

Taip taip!
Mėnulis sesę turi
su dviračiu raudonu važinėja,
pavargus
atiduoda senstelėjusiam apuokui, bet šiaip
kasas susipina pati, su Jono pačios pagalba.
Susipina ne dvi, o tris iškart, kad ryte
saulės nežadintų neišsiblaiviusios nuo
jūrų vėplio poezijos vakaro.

Dar žaidžiau su vandenim šešėlio,
būtent geltono ieškojau
ir pienes nuraškęs mečiau, ir
brolius saulės kviečiaus į pagalbą.

Draugus ryte sutikau,
murzių rašyklos direktorių,
ir psichologą.
Tuomet taip netikėtai nurimau,
sakė saulės ir mėnulio jie nepažįsta.

O aš juk mėnulio sesę sutikau ir
saulės brolius kviečiau į pagalbą.

Pradėjau užsimerkti iš naujo.