drumzlinimu

Bėk, vaike, bėk, kol vėjas neša dulkes į akis,
o vakarai linguoja klevo lygę,
bėk, seniai suvokdamas tiesas,
ties negyvom mūkelėm atsiklaupdamas
atnašomis pražydusių minčių.

Bėk, nes laikas mažaraštis nesuras
net dylančio skatiko saujoj, net  šluotražio,
užrėmusio galugatvių dienas.
skubėk, prisukdamas vis laikrodį...

Nublokštas atspindėti daubose vyzdžių,
ir klumpėm, įsispyręs darganoj,
žodžius neištartus radai lizduos
taip laukdamas gandrų sugrįžtant,
prakutęs, rytmečiais paglostęs besirąžančias,
it  blusomis aptekusias akimirkas ramias,
varei nelygu aveles į kluoną –
prisiminimais užrėmei duris.

Ištroškęs,
nuoskaudom pragręžęs klevui šoną,
menkai lašėdamas -
[drumzlinimu]
                        gaivumo laukei...