kai

kai važiuoji troleibusais
skrendi sapnais
kai sapnuoji obelis žydinčias
žmones mylinčius
ir save mylinčią... irgi

kai pabundi ir dar skrendi sekundę
kai sekundė praeina ir krenti į gyvenimą savo

kai atsikeli.. nors ir nereikia
kai išplauki asfalto upėm... kur nors
norėtųsi pas ką nors.. bet ne... niekur
kai nori viduj sutalpinti jūrą-vandenyną
o netelpa aguonos grūdas

kai bėgi nuo savęs retkarčiais
ir pamatai nugarą savo... trumpai
kai pasiklysti tarp žmonių
kai pameti minioj save ir rast niekaip negali
o tada labai reikia... rast

kai eini eini ilgai prieš vėją
kai plaukus jis tau velia
kai šaudai mintis čia į dangų
čia į žmones pro šalį einančius
kai nori pataikyt į širdį kam nors

kai susimąstai ''gal aš nebemoku mylėti''
gal...
kai nori sužinot ar tikrai

kai neši savo pasaulį delne
kai saugai
kai spaudi stipriai prie savęs
kai nori pasidalint juo ir prisiliest prie kito
kai negali... ir klausi už ką
kai pravirksti
kartais savom
kartais dangaus ašarom
kai po to būna giedras dangus
kai lauki...
kai ...
gyveni vienas...