Rašyk
Eilės (78002)
Fantastika (2303)
Esė (1548)
Proza (10901)
Vaikams (2706)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aukštoje senovinės statybos patalpoje darėsi taip trošku, kad visiems ėmė trūkti oro elementariam atodūsiui ir ant kaktų pradėjo rastis tankūs mažyčiai prakaito lašeliai. Išsidėstę visai taip kaip sutrūkinėjusi mane klausinėjusių kantrybė. Viena iš beveidžių baltachalačių, nuleidusių akis ir pastoviai kažką užrašinėjančių moterėlių pakilo ir nežymiai pravėrė apmusijusį langelį. Per dešimtmečio senumo siuvinėtą užuolaidą nuvilnijo vėsaus oro banga, kuri sustojo ties stambiu raudonveidžiu vyriškiu, iki skausmo vienodomis porcijomis dalijusiu man klausimus:
- Sakyk, kada tai įvyko?
Tylą drumstė tik keletas aplink lempos gaubtą besimaišančių, nežinia, iš kur pabudusių musių. Sutrūkinėję balti dažai išdavė žalią spalvą, kuria seniau buvo dažomos visos įstaigos. Kalėjimai ir ligoninės. Tardymo karceriai ir poliklinikos. Sluoksnis ant sluoksnio. Vorai susigūžė už skardinės spintos. Visai kaip policininko seifas, kuriame laikomi įkalčiai. Kažkas man už nugaros sukrebždėjo. Viena iš šešeto lenkėsi pasiimti nukritusio tušinuko. Man bežiūrint vazonuose gelto alijošiai, fikusai, palergonijos. Netgi kaktusai. Ūmai supratau, jog visgi yra vienas privalumas būti dvikoju. Bent kai kuriais amžiaus tarpsniais nereikia laukti, kol kažkas susimils atnešti lašą vandens ar retsykiais paduos kažkokių šlykštaus skonio nuodų, kuriuos vadina trąšomis. Teigia, jog jie prailgina mūsų, kalinčių už stiklo, kuris praleidžia tik infraraudonuosius saulės spindulius ir aliuziją į šviesą, egzistenciją.
Ant savo peties, dengiamo tik plonutės indiškos palaidinės, pajaučiau sunkią ranką. Atsitokėjau tik tada, kai ji ėmė mane skaudžiai purtyti. Pakėliau akis į veidą vyro, kuris teigė esąs sielos gydytojas.
- Maždaug prieš savaitę, - iškošiau pro dantis, leisdama suprasti, kad noriu tik vieno. Kad paliktų mane ramybėje.
Nežinojau, nei jo vardo nei pavardės, tad mintyse jį pakrikštijau „Mara“. Būtent taip turėjo atrodyti būtybė, mėginusi sukliudyti Budai jo paslaptingojo perėjimo metu.
Piktasis skubiai nuleido savo rudas akis ir atsisuko į kurį laiką pamirštą šešetą, kurį šioj įstaigoj buvo galima pavadinti savotišku haremu. Kiekviena savo preciziškai tvarkinga rašysena jau buvo užpildžiusi daugmaž po puslapį aptrintų kontorinių knygelių. Galiu lažintis iš gan linksmų vakarykščių akimirkų, kad visos šešios identiškai. „Mara“ permetė akimis savo „haremo“ užrašus, susikeikė, atsisuko į mane ir įsmeigė rudąjį žvilgsnį tiesiai į mano aptrintas, XX a. pradžios madą primenančių ilgaaulių batų nosis. Aukščiau nedrįso.
Taip didžiąją dalį mūsų besitęsiančio, tarsi gretimam kambary kapsintis čiaupas, pokalbio. Vos pamatęs mane, įsikniaubė į savo užrašus ir beveik nestebėjo mano reakcijų. Aš nesielgiau taip, kaip iš manęs tikėjosi. Nusižeminau ir dėsčiau jiems nuogą tiesą. Nesimaliau, neklejojau, nusprendžiau pabūti protingesne už šiuos nelaimėlius, kurie bijo net pažvelgti į mano akis. Nors ir jaučiasi pranašesni.  Tegul galvoja, tegul jaučia, to niekam nieks nėra uždraudęs. Tik mums, kurie rytoj ko gero jau būsim įkalinti, nori šią teisę užginti.

Jie gyveno trise. Bent jau taip galvojo. Pagal paros laiką ir įėjimą į butą galėjai suprasti, kuris grįžta į savo jaukų lizdelį. JIS dažniausiai grįždavo pirmas. Dažnai kelis kartus spausdavo durų skambutį, nors suvokė, kad nieks jam jų neatidarys. Vėliau išraiškingai barškindamas raktus, vangiai rakindavo spyną. JI, kuri mano gyvenime vaidino pagrindinę rolę, dažniausiai grįždavo antra, bet per ilgai neužsibūdavo. Iš pradžių net nesuprasi, kad kas nors iš vis grįžo. Niekada nebūdavo girdėti, kaip  JI rakina duris. Tarsi dvasia net ne balsu, o mintimis pakuždėtų slaptažodį „Sezamai atsiverk“ ir tyliai perliptų šios keistais ženklais paženklintos senamiesčio tvirtovės slenkstį. Ir vis tarsi pusbalsiu melstųsi, kad nepamirštų slapyvardžio, kaip toj pasakoj. Vyresnioji JI paprastai grįždavo vėlai, ir jos įžengimas nebūdavo paženklintas ypatingais simboliais ar gestais. Ji paprastai paspausdavo durų skambutį ir tuo pačiu momentu pradėdavo gan greitais judesiais sukti raktą.
Upė. Taip būdavo šaukiama ta, kuri tyliausiai iš visų įeidavo, o gal geriau tiktų sakyti tiesiog nepastebimai įsiliedavo, įtekėdavo į džiūstančiais vandenžolių ornamentais dabintą kambarį. Tada visi tie, apie kurių gyvenimą čia nieks nekalbėjo pajausdavo pilnumą. Vienas prie vieno.
Upė namuose būdavo mažai. Dažniausiai kiūtodavo kampe tarp spintos ir palangės už tais pačiais džiūstančių sausumoj vandenžolių ornamentais dabintų užuolaidų. Turėjo šį įprotį nuo vaikystės.
Net ir tada kai būdavo viena namuose, mergaitė ieškodavo prieglobsčio savo jaukiajame kamputyje. Net ir užaugus tikėjo, jog jos čia niekas nemato. Tik aš, anoniminė klausytoja, tiesiogine prasme įleidus šaknis į labai ribotą dirvos kiekį. Absoliučiai priklausoma nuo trijulės.

Raudonveidis „Mara“, ant kurio krūtinės sugebėjau pamatyt mažom raidelėm iškringeliuotą kažką panašaus į „Kazlauskas“ ar „Kazickas“ (Nieko nuostabaus. Lietuvėlėje, kiek per šį trumpą laiką teko pastebėti, tai yra bene dažniausiai sutinkamos pavardės.), kilstelėjo akis į ko gero nuo žaliai dažytų sienų laikų nevalytą šviestuvą, kelis kartus staigiais judesiais patraukė stambius, tamsiais gyvaplaukiais apžėlusius pirštus, nervingu judesiu nusimovė vestuvinį žiedą ir trūksmingai atsidūsėjęs, jau galėjau spėti, kad paskutinį kartą, paklausė:
- Tai vis dar sakai, kad nesi Upė Narmontaitė?
- Na taip, aš jau jums, mielieji, sakiau, kad mes su Upe...
- Gana, gerai, gana... Mes su specialistėmis dar pasitarsim ir...
Nebeištvėriau. Tarsi suspaudė galvą, pirštais praėjau sukti smilkiniuose beviltiškus ratus, tarsi mėgindama per prievartą pravirkti privalomose laidotuvėse. Jaučiau, kaip mąžta paskutinės žalios gyvybės vilnys kraujagyslėse ir lieka tik karštas raudonas kabinimosi į šią beviltiškumo siūlų raizgalynę, kurią audžia už spintos pasislėpę vorai, kraujas. Idant išsigelbėčiau.
- Nurimkit, mes jums tik padėsim... Tik suteiksim pagalbą, - pratarė viena iš šešeto.
Niekada negalėčiau pasakyti, kuri iš jų tai pasakė. Haremo moterų bruožai niekada neišsiskirdavo, nebent valdovas turėdavo numylėtinę. Jei ne, tai paprasčiausia bet kokioje gyvenimo situacijoje yra rinktis burtų keliu. Net nereikėjo gandų, kad mintyse galėčiau matyti, kaip „Mara“ pietų pertraukos pradžioje užkliudo akimis vieną iš šešeto, be niekur nieko įsikimba į parankę ir vedasi ją pietų. Kartais pasitaiko, kad ta pati baltachalatė deivė palaiko draugijos ištroškusiam valdovui kompaniją dvi tris keturias penkias dienas iš eilės ir pradeda austi panašias į savo nutrintą baltą chalatą viltis. Vargšelė, geriau sulaikykim savo šypsenas ir pagailėkim jos. Cha cha cha... Suteikime jai pagalbą.
Susikėliau kojas ant pusminkščio tamsiai bordavo suolo, apsikabinau kelius, kelis kartus giliai įkvėpiau raminamaisiais atsiduodančio oro ir sutelkiau visas jėgas, kad neparodyčiau, kas manyje dedasi. Įsižiūrėjau į sutrūkinėjusį šviestuvą ir ilgai ilgai nenuleidau akių.

Upė, pasislėpus už tos pačios užuolaidos, mėgdavo ilgai žvelgt į lempą. Jei nebūdavo elektros, tai bent jau į mažutį kišeninį žibintuvėlį, kurį jai neaiškiomis aplinkybėmis padovanojo vienas vyriškis. Žvakes degiot pasislėpus už užuolaidos pernelyg rizikinga. Kai kuriose vietose natūralumui lemta išnykti. Išnykstant sunaikinti visą negyvąją ir gyvąją aplinką. Aš jausdavau Upę kiekviena savo šakele ir kas penkis metus išsiskleidžiančiais žiedlapiais. Juos taip pat atidaviau Upei. Ji teisi – jie nesiderino šiame vandenžolių fone. O dar kai visos Upės emocijos išsiliedavo per kraštus ir užtvindydavo kartais netgi ne tik mus, kurie laukiam jos pamėgtajam kampe už užuolaidos. Potvyniai patys savaime visada būna tylūs, bet dažniausiai  sukelia didelį triukšmą aplinkoj. Ne. Tai neįeina į mano apmąstymus. Ankstyvoj paauglystėj Upė panašius sakinius užrašinėdavo ant įvairių čekių, sąsiuvinių, apmokėtų sąskaitų ir kitų šiukšlių. Nedėdavo jokių skyrybos ženklų, nes jai atrodydavo, kad šie ją riboja. Lapelius slėpdavo po mano vazonu. Naivuolė. Galvojo, kad aš nejaučiu, ką ji rašo.  Vėliau viską išmetė.
JIS, kurį visi šaukdavo Arūnu, tą vakarą grįžo vėliau. Kaip visada kelis kartus paspaudė Mendelseno maršą grojantį durų skambutį. Dvi būtybės – viena valanti plono plono, sulendančio giliai giliai į žaizdą ir sukeliančio milžinišką kraujoplūdį, stiklo taures, kita eilinį kartą lindinti už užuolaidos ir rašanti į suglamžytą sąsiuvinį savo trūkinėjančius tarsi kelis kart adytų kojinių siūlai, tekstus. Abi nenorėjo atidaryti durų. Upė rietėsi į kamuolį, užsidengė rankomis akis. Dalia, toks buvo vyresniosios vardas, pradėjo vis staigesniais ir nervingesniais judesiais šluostyti taures. Arūnas truputį luktelėjęs pradėjo sukti raktus spynoje. Išgirdau spynos traškėjimą, būdingą būtent jam.  Atidarė duris. Dalia pasiekė savo šluostymo judesių greičio kulminaciją, taurė sprūdo ir viena plonojo stiklo šukė susmigo tiesiai į jos delną. Banaliai tariant, perrėžė jos laimingo likimo linijas. Arūnas metė žvilgsnį:
- Netikus! Sunku buvo duris atidaryt?
Ant grindų iš Dalios rankos pradėjo lašėti gan dideli ryškiai per šviesaus kraujo lašai. Moteris atsisėdo ant pirmų vestuvių metinių proga gauto dovanų žalio kilimo ir kruvinąja ranka užsidengė akis. Ant jos į beviltiškumą suriesto kūno užgriuvo visa keiksmažodžių lavina. Stuburas, ačiū Dievui, nelūžo. Šįkart Dalia nešaukė, nesigynė. Gal svoris buvo per didelis, o gal ji pati pernelyg nusilpus. Išleidus beviltišką atodūsį atsigulė ant grindų. Moters kūnas drebėjo. Sutuoktinis pradėjo dalintis ilgo jų bendro gyvenimo prisiminimais. Kūnas sustingo.
Upė iškišo galvą iš savo slėptuvės. Negalėjo atitrauki akių nuo apokaliptinio vaizdo, primenančio vieną jos mėgėjiškam teatriuke vaidinamą sceną, kai vaizduojamas telapatiškas pokalbis. Tamsoje ant scenos tyso vienas kūnas ir šalia stovinti figūra jam porina savo gyvenimo tiesas ir nusivylimą. Akių kontakto tarp būtybių nėra. Viskas žiūrovui.
Upė ilgai stebėjo tėvo nugarą. Šis pasakojo gulinčiai žmonai viską nuo pat jų susipažinimo pradžios. Tačiau praleido tai, ką būtų norėjusi paminėt žmona, ką savo ruožtu prisiminė Upė. Porindamas apie savo praradimus dešimtaisiais santuokos metais, netikėtai atsisuko ir įsmeigė savo piktžvilgsnį į dukros akis.
- Tai tu klausei? Tu visąlaik klausei? – Trenkė akinius į žemę, - Palauk palauk. Vėl lendi po ta savo s... užuolaida? Palauk, mieloji, ir tau turiu, ką pasakyt. Išklausys pagaliau šioj žemėj ir mane kas nors, - priartėjo prie Upės, kuri pati sustingdė savo minčių tėkmę, - Vėl sėdėjai tam savo kampe? Taip? Sėdėjai. Aš žinau, kad sėdėjai. Niekada neišlendi.  Ė, tu, ar girdi?, - papurtė dabar jau susirietusią į kamuolį ir niekaip akių nepakeliančią Dalią, - Sakiau, kad jai pasimaišys. Sakiau. Šiuolaikinis auklėjimas, Montessori, dar kažkoks.... Ar atsimeni, kaip ji elgėsi per laidotuves? O tu pati ar atsimeni? – stuktelėjo Upei, - Kaip piktoji dvasia per šermenis neišliejai nė vienos ašaros. Tik laikei įsmeigus savo pažaliavusį  žvilgsnį į nubrozdintas rankas. Nubrozdintas Linelio rankas – išliejo kelias ašaras, - paskiau žiūrėjai į mane ir primerktomis akimis tiesiog klausei, kodėl numirėliams užspaudžiamos akys. Tarsi demonas visą gyvenimą žiūrėdavai žmonėms į akis. Nenuleisdavai žvilgsnio ir net nesumirksėdavai. Kaip vampyras.. Aš silpau, aš visą laiką silpau. Nebegaliu nieko dirbt. Nebepajėgiu dirbt! Ar supranti? Nebepajėgiu dirbt. Suskydau, kaip koks boba, - kelis kart stipriai pakratė galvą, - Paskiau išbėgai iš kambario, atsisėdai ant sūpynių ir kvatojai tarsi žudikė iš vakarykščiai matyto siaubiako. Tave supo kažkokia paauglė. Čia buvo aštuonmečio vaiko elgesys. Jau tada jaučiau, kad tu dar augsi, - lėtais žingsniais nuėjo iki kambario durų ir atsisėdo ant slenksčio, - per visas laidotuves tu slinkai tarsi norėdama, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Mačiau tavo abuoją žvilgsnį. Kaip svetima nešei numirėlio nuotrauką ceremonijos pradžioj. Iškėlus virš galvos.
Pasigirdo trūksmingas kūkčiojimas, kuris peraugo į vientisą raudą. Sustingusi, tarsi Kopenhagos muziejaus vaškinė skulptūra, kuri puikiai derėjo ir prie šio interjero, Upė stebėjo tėvo plonus pirštus, kurie skausmingai traukliojo poilgius plaukus, suveržtus raudona juosta.
- Išlysk, - Arūnas šaukė sukaupęs visas jėgas, - bent kartą per savo sumautą gyvenimą pabūk žmogumi. Ar tu kurčia? Jau tada, kai tai darei būdama ketverių man atrodė, kad tai blogai, o dabar, dabar tau devyniolika.
- Septyniolika.
- Koks skirtumas? Ką tu ten darai? Va, pagaliau išlindai. Pažiūrėk, kaip tu atrodai. Ir nieko nesakyk. Nedrįsk nieko sakyt, - Upė atsisėdo ant fotelio ir nusvarino galvą. Pasijautė tarsi iš tiesų būtų kažkam davusi amžinos tylos įžadus, - Kaip beprotė kaupei visus saldainių popierius ir šiukšles, visus kvitus, senus autobusų bilietus. Viską po lova. Eik, susitvarkyk spintą, išsilygink kelnes. Eik sakiau!, - Upė nė krust. Tik truputį panaršė po savo panarintos galvos plaukus, - Ar apkurtai? - skaudžiai supurtė plonu audeklu pridengtus kaulėtus pečius.
Upė tarsi impregnavo save nuo tiesiai jai ant galvos krintančio visą amžių kaupto priekaištų lietaus. Prispaudė akis prie kietų kaulėtų kelių, tarsi mėgindama užkimšti ašarų latakus. Ji visą laiką labai bijojo verkti. Nuo pat vaikystės ją baugino šis procesas. Kai nebegalėdavo susivaldyti, tai dažniausiai lįsdavo į tą patį savo kampą ir graudžiu žvilgsniu stebėdavo šaligatviu žingsniuojančius praeivius.  Glostydavo visų mūsų, nelaisvėj augančių gėlių, lapus, stiebus, suleisdavo pirštus į žemę, taip, kad bent po jos nagais prilystų tikrumo ir gyvenimo pastovumo juodžemio. Na ir kas, kad ir tas pirktas sodininkų prekėse. Negaliu pasakyti tikslaus laiko, kada Upė pradėjo taip elgtis, kai susirado šią slėptuvę. Gal kai pirmą kartą gavo per didelę, kaip mes, augalai, sakom, trąšų dozę. Tiesiog jinai pati savyje nesugaudavo to noro įaugti, sustingti, išsilieti ir po to išgaruoti. Garuoti tiesiai į viršų. Vėl vaikiškos svajonės, užrašinėjamos ant įvairių atliekamų popierių. Iš Upės judesių jaučiau jos norą sustabdyti jai iš prigimties būdingą tėkmę. Mergaitė nuo pat vaikystės viduje jausdavo, kaip kažkas visam kūne šiurpuliais leidžiasi į apačią, ir pro basas pėdas nori išleisti kažką, tarsi liaunas šakneles, į grindis ir leistis leistis leistis. Kuo giliau į žemę. Pranykt. Tačiau po beviltiškumo momento pradėdavo kilti žalios skaidrios svajonės, kurios tarsi liaunas stiebas, tarsi lapai po milimetrą nedrąsiai kiltų į viršų, išdavus tą baimę, kad iškilusį iš žemės stiebą bet kas gali lengva ranka nukirsti. Tačiau taip ir nepaaugdavo. Jos mintis apie šaknis pradėdavo graužti nepasitikėjimo ir dar didesnės baimės vabaliukai ir ji kaip visada susiriesdavo ant žemės į kamuoliuką, tarsi norėdama susikurti tokią mažą savo erdvę, kur jos nieks niekada nepaliestų. Netgi aš.

Kelias valandas susirietus ištupėjau ant to paties minkštojo daktarų suolelio, kol „Mara“ teikėsi iš lėto atidaryti neseniai įstatytas, dar iki galo nenudailintas, duris ir peržengti slenkstį. Šešetas, mačiau, liko stovėti koridoriuje. Kelias sekundes prisimerkęs tyrinėjo mano išvaizdą nuo galvos iki kojų. Kai pažvelgiau į jo akis, jis kažką numykė mindžikuodamas į baltas šlepetes įspraustom kojom, nuleido žvilgsnį žemyn, ir nervingai išpylė:
- Mes su kolegėmis tave apgyvendinsim vienam kambariuke, viena jų palydės tave. Paskambinsim artimiesiems, kad atvežtų daiktus, - pabarbeno pirštais į kontrastuojantį su visa šia aplinka kontorinį rašomąjį stalą, -  pažaisime kelis žaidimus...
Pasiutau. Nežinau, kas man pasidarė, bet tarsi kaštonas, kurį gaubęs, nors ir spygliuotas, bet vis tiek vaikiškos ramybės kiautas suplyšo ir aš tiesiog ištrūkau iš savo pozos, kurioje sėdėjau jau kelias valandas. Šokau ant šio ramiai postringaujančio vyriškio. Pradėjau badyti jo baltą chalatą  tušinuku, kuriuo rašė viena iš šešeto. Šaukiau. Išplėšiau visas jo sagas. „Mara“ lėtai pakėlė savo neproporcingai didelę ranką ir bloškė mane ant grindų. Nors ir gulėjau jau nuginkluota, šis vis tiek, dėl viso pikto dar kelis kart spyrė man į veidą savo preciziškai baltomis gydytojo šlepetėmis. Kažin, ar bent viena iš „haremo“ turėjo tokias švarias? Girdėjau, kaip jo sunki vyriška fizionomija žingsniuoja durų link. Turbūt pasiguosti savo universaliosiom fėjom, kaip aš jį vargšelį nuskriaudžiau. Kiek žinau, dabar mane įspraus į tramdomuosius marškinius. Ir gerai. Palauksiu atsigulus, kol jie grįš.

Arūnas apkabino dukrelę per pečius ir glostė jai galvą. Ši mintyse tik gūžėsi į vis mažesnį ir kietesnį kamuoliuką. O iš tikrųjų nepajėgė net užmerkti akių. Dalia atsisėdo prie kitam kambario kampe stovėjusio kompiuterio (tą ji darydavo iš ties retai) ir šniurkščiodama nosimi desperatiškai spaudinėjo mygtukus. Upė nesuprato, ką jos tėvas daro, pajėgė žiūrėti tik į jo suplyšusius sandalus ir  vietomis persišviečiančias pilkšvas puskojines. Ji ilgai jausdavo  tarsi kažkokias žymes kiekvienoj galvos vietoj, kurią tėvas lėtais migdančiais judesiais paglostydavo. Jautė, kad iš jos taip pat tikimasi švelnumo. Tačiau nepajėgė. Nesupratusi, kas su ja darosi, sutelkė visas jėgas ir nukulniavo į savo įprastą vietą už užuolaidos. Arūnas garsiai atsiduso ir kišenėje ilgai ieškojęs žiebtuvėlio, prisidegė cigaretę. Dalia pakilo nuo kompiuterio, pasitrynė skaudamas akis ir, ilgai nelaukus, pasekė vyro pavyzdžiu. Abudu sutuoktiniai sėdami prieš viens kitą pūtė į priešingas puses savo karčius nusivylimų dūmus. Sąmoningai neatsidarė lango. Upė kišenėje dar turėjo mažą aptrupėjusį salsvo smilkalo likutį ir uždegė šalia manęs, įsmeigė į ribotą dirvos kiekį pačios Upės glazūruotam vazone. Žinoma, nieks niekada to garsiai nėra įvardinęs, tačiau žmonijoje tuo pačiu metu kai ėmė egzistuoti laiko matavimas ketvirčiais valandos, ar dešimtadaliu sekundės, atsirado toks vienetas kaip surūkyta cigaretė. Šio laiko tarpo nenusakys savo mažais žingsniukais iki skausmo, po lašelį sunkianti į nebūtį tą neatpažintąją sielos dalį, kurioje slepiasi jaunystės eliksyras, maža rankinio Dalios laikrodėlio rodyklytė. Cigaretės kartais gali smilkti visą vakarą, o kartais ištirpsta per kelias akimirkas.
Arūnas užgesino savo laiko matuoklę ir net neapsirengęs palto išėjo į lauką. Turėtų greit grįžti. Dalia ilgai ilgai žiūrėjo į Upę, prisidegė antrą, trečia, ketvirtą cigaretę. Sunaikinusi penkis tirpstančius slenkančio laiko žymeklius, ši priėjo prie dukters ir naršydama savo ilgais pirštais jos sušiauštą šukuoseną, pusbalsiu daug kartų pakartojo savo mėgstamą “kodėl? “. Upė paseilinusi pirštus užgesino savo pragariškai saldų smilkalą (jais matuoti laiko dar niekas nesugalvojo), ir kai motina baigė tiradą, nesustingo, nesusigūžė į kampą mėgindama sulysti žemėn, kaip jai būdinga, o pasielgė pati sukildama prieš savo sėslią vandeningai augališką prigimtį. Staigiai atsistojo ir pabėgo kelis žingsnius. Norėjo rėkti, bet pavyko tik prasižioti. Turbūt stengėsi sutrupinti visą sudžiūvusį baimės ir sudėtingų gyvenimo klausimų  mišinį, kuris gaubė, stingdė ir sunkino visą jos dar gležną augališką kūnelį nuo pat ankstyvos vaikystės.
Vaikų darželyje  ji niekada nežaisdavo su kitais vaikais, o tik perstatinėdavo iš vienos lentynos į kitą didžiulę lėlę – daktarą. Šis lėtas procesas, suaugusių akimis, įgaudavo milžinišką vaikiškos, iki galo išgyventos ritualinės tylos prasmę. Kartą į grupę atėjo toks berniukas. Tomas. Jis ilgai mėgino susibendrauti su keistuole. Po kelių savaičių jam pavyko. Abu bambliai kartu pradėjo statyti milžiniškas lego pilis arba kieme, auklėtojos paliepti, tyrinėti sniego pėdas. Upė tada labai pasikeitė. Net ir namie nebelindėjo už užuolaidos, o pradėjo šokinėt, lakstyt nuo vieno buto krašto į kitą. Tačiau vieną kartą, pati nesuprato ką padarė. Vieną kartą Tomuko mama atėjo anksčiau. Per trumpą laiką tapusi neužčiaupiama straksiuke, Upė pradėjo pasakoti Tomo mamai, kaip jisai laksto per pietų miegą, kaip laužo žaislines loveles, kaip slepia po spinta nesuvalgytą maistą. Ji tiesiog norėjo pasidalinti įspūdžiais. Mama nuėjo pas auklėtoją. Tomas pažiūrėjo į draugę didžiulėmis pilnomis ašarų akimis ir akimirką, tarsi gerai pagalvojęs, iš visų jėgų skėlė draugei antausį. Upė nieko nebegirdėjo, nebegaudė jokių garsų, tik atsisėdo ant žemės ir nepakilo. Užsidengė ausis akis ir paliko kurčia draugiškiems auklėtojos kalbinimams išeiti į kiemą. Nė nepajudėjo, kai, auklėtojai nusisukus, jos galvą, ir šonus spardė keliolika vienodų darželio berniukų šlepečių. Sėdėjo susirietus į šią pozą, kol atėjo jos mama ir paėmus į rankas parsinešė namo. Upė su Tomu daugiau niekada nesikalbėjo, tačiau lėlės – daktaro irgi nebevesdavo į lėtus pasivaikščiojimus po grupės patalpą. Šalia auklėtojos stalo susirado kampą, kur galėjo netrukdoma apžiūrinėti seną, pribraukytą spalvinimo knygutę su didžiuliais šunimis. Nežinia, kas ją ir kada buvo ten palikęs.
- Ko-kodėl tu niekada nesakai man..., - išsigandusi netikėto dukros judesio, Dalia sumikčiojo ir nebepabaigė savo tirados, - tėvas teisus..., - susigūžė ir sunėrė pirštus į pasipūtusius plaukus.
Upė suklupo, vėl sustingo vidury kambario. Išplėstomis akimis žvelgė į besikankinančią Dalią. Ši atsistojo ir ėmė šaukdama purtyti dukrą.
- Aš tavim tikėjau, - pati jautėsi tarsi iš muilo operos, - Tėvas buvo teisus, tėvas buvo teisus, tėvas buvo teisus... Bet, kačiuk, paklausyk, aš nenoriu juo tikėt. Nu prašau, pasistenk, - balsas per akimirką virto į graudžią maldą šliaužiojant aplink altorių, kai jautiesi praradęs paskutinę viltį ir pasiruošęs sielą parduoti į vieną ar kitą pusę, - mažiuli mano, nepyk ant manęs, pavargus aš...
Upė sunkia tarsi akmenine ranka pradėjo glostyti motinai galvą. Niekada neprisivertė to daryt. Ir dabar kiekvienas judesys kainavo milijonines pastangas. Dalia netramdė upeliais per skruostus srūvančių ašarų, leido kūnui išgyventi viską iki galo. Visąlaik norėjo jausti gyvenimą ir kūnu ir siela. Tad ir tąkart staigiai atsistojo, išsivadavo iš negrabių, sustingusių dukros rankų ir staigiais žingsniais nukaukšėjo į virtuvę. Sučiulpė dar bent vieną cigaretę ir atsiklaupus pradėjo kruopščiai šveist šaltas plytelių grindis. Su mažyte kempinėle apėjo kiekvieną kampuką, lūžinėjančiais nagais gramdė grindų nešvarumus. Sudaužius stiklainį pirštais rinko jo šukes. Paskui išvertė dar ir druską. Vien tam, kad savo nuogom, supjaustytom rankom galėtų viską išvalyti.
Upė atsiklaupė šalia savo motinos ir mėgino jai padėti. Tačiau ši atbula ranka nustūmė dukrą ir vos ne vos išspaudus iš savęs atodūsį, paprašė, kad jos „katinėlis“ kuo greičiau dingtų iš akių.

Nė nepajaučiau, kaip atsidūriau dar troškesnėj aplinkoj. Čia oro trūko net trumpam įkvėpimui, apie atodūsius negalėjom nė svajoti. Už dūsavimą čia yra baudžiama kažkokiu nuodingu skysčiu, kurį žmonijos padermė kažkodėl praminė vaistais. Su manimi žiopčiojo dar vienas nelaimėlis, o gal nelaimėlė. Daugelis metų, praleistų tarp šių baltai nudažytų, sutrūkinėjusių sienų ištrina nuo tavo veido tapatybę, tautybę, lytį, pažiūras ir t. t. Nenorėjau kalbėti. Darėsi bloga. Nusisukau į sieną, parodydama, kad nebus kas klauso gyvenimo istorijų ir žinių apie naujus gyvenamus plotus mėnulyje. Tačiau likimo, įsirangiusio į „Maros“ ir „haremo“ pavidalus, priskirtas mano gyvenimo draugas nė nemanė taikstytis su mano ritualine tyla. Atsistojęs pradėjo purtyti mane, kad aš išgirsčiau. Nežinau, kodėl, bet pasikartojo „Maros“ kabineto istorija. Trečdalis „haremo“, tai yra dvi vienodos beveidės, šįkart iš tikrųjų surakino mane į tramdomuosius marškinius ir uždarė kitam kambaryje. Kad aprimčiau. Tyčia sulaikiau kvėpavimą ir sutelkus visas jėgas mėginau kuo daugiau nuvargint kūną įvairiais skausmingais judesiais.
Atsibudau kitoje palatoje viena. Mano rankos ir kojos buvo pririštos prie lovos. Užverčiau, kiek mano padėtis leido, galvą ir virš lovos pamačiau didžiulį, sutrūkinėjusį langą, iš abiejų pusių apsuptą grotų. Kiek supratau, tai turėjo būti maždaug trečias aukštas, nes mačiau tik  skystus debesėlius ir vieną kitą paukštį, kuris vis stabteldavo pasižiūrėt, kaip nelaimėliai bijo atsidusti ir pasukiot sustingusius pečius. Paukštis akimirkai suakmenėdavo nuo tokio vaizdo ir supratęs, kad ilgas žiūrėjimas į šias patalpas jam tikrai neatneš nieko, kas jam padėtų lengviau pakilti į aukštesnes erdves, skrisdavo sau toliau aukštyn arba į šoną... Retas kuris norėdavo leistis žemyn.

Arūnas gan ilgai išbuvęs lauke be palto, atsidarė duris ir įėjo su jam nebūdinga tyla. Nespaudinėjo durų skambučių kelis kartus. Pavaikščiojo pirmyn atgal po butą. Net nepastebėjo, kad jo žmona renka stiklainio šukes. Tyliai nuėjo prie Upės kampo su užuolaida, ir iš pasalų nutraukė nuo vienišės audeklo gabalą.
Upė tuo metu, stiklu persipjovusi delną, varvino kraują tiesiai ant mano lapų. Vėliau dėjo po kelis gabaliukus medaus. Trūko tik pieno, kad sukurti tą mįslingą, daug kur aprašomą trijų elementų derinį. Viešpatie, gi Upė pati ir buvo kuo tikriausias pienas. Pienas, kuris bet kokia kaina, alcheminiais bandymais stengiasi pavirsti į tirštą juodą kraują ar nuodingas gebenių sultis.
Arūnas sudrebėjo, staigiai įkvėpė didžiulį gurkšnį oro ir atgalia ranka, kaupdamas jėgas, pradėjo motis ant Upės. Ši sustingo, išmetė iš rankų medaus indelį, ir stingdama į kietą kasdienės baimės statulą, visomis jėgomis suspaudė mane.
Nežinau, kas man nutiko, staiga pajaučiau neįmanomą ir jokiais žemėj egzistuojančiais vienetais nenusakomą skausmą. Pranyko mano keliai, kuriais galėjau augti į abi puses. Tačiau pajaučiau galią išreikšti Upės ir mano mintis. O be to, jau buvo nebeaišku, ką kuri galvojom. Upė norėjo įaugti, įsilieti į augalą, tačiau gavos atvirkščiai. Viešpaties įvardinta, kad žmogus yra tobuliausias sutvėrimas žemėje, tad lemta jam dominuoti – nori jis to, ar ne. Aš palikau bešakne, belape būtybe. Tačiau, kaip sakiau, galėjau pati pasiimti vandens. Ir galėjau kalbėti. Kalbėti kalbėti kalbėti... Tai, ką Upė visąlaik kaupė tiek savyje, tiek manyje.



Greitai pripratau prie žmogiško skausmo. Jo net nebejaučiau. Pats viešpats „Mara“ ateidavo manęs maitinti ir pagirdyti. Nebesikeikė ir nebesimušė. Girdėjau, kad požemių viešpačiu jis liko tik mano akyse, o kiti nelaimėliai jį buvo matę su kibiru ir šluota rankoj. „Mara“ skalbė savo haremo chalatus. Dabar jis tarnauja man. Patys kalti. Surišo mano kojas ir aš nebegaliu atsinešti vandens.  Kankinkitės, kankinkitės mielieji. Ar ilgai ištversit? O aš? Aš guliu ir tyrinėju praskrendančius paukščius. Nuo augališkos prigimties iki paukštiškos atstumas per didelis, kad galėtume jį peržengti per vieną trumpą gyvenimą. Galėtumėte padėti bent kokios dirvos, kur aš galėčiau išleisti savo šaknis, tada man nešamas vanduo įgautų nors kokią prasmę.
Į seną, aptiškusį baltais dažais monotonijos lango stiklą iš lauko atskrenda akmuo. Šukės lekia tiesiai į veidą. Apsilaižau. Kraujas. Erdvė prisipildo seniai seniai laukto šviežio oro. Kelis kart giliai įkvepiu. Nebenubaus.
2007-03-11 17:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-27 21:24
Si bilė Sibire
Dėk dalimis. Turi nuoseklų pasakojimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą