Gyvenimas apsiniaukusiame danguje

Šiandien pakeliau akis i dangu.. Apsiniaukę, deja jokio saulės spindulėlio nematyti, ir supratau, kad toks gyvenimas.. Juk aplinkui tik melas, likę tik keli tikri dalykai: skausmas, liūdesys ir galbūt neapykanta. Hmm.. Ilgai galvojau kodėl ši trejetukė suteikia nemalonius jausmus 'žmonėms',  kodėl jie laiko šiuos dalykus negerais.. Todėl, kad žmonės nuo jų bėga, nenori pažinti skausmo, nenori liūdėti, neapkęsti.. Todėl jie jų negali pakeisti.. Pakeisti į melą. Hmm.. Taip, tiesa visada būna skaudi, bet ar tai blogai? Kam tada būtų reikalingas melas? Jo išvis nebūtų pasauly, nebūtų jo užvaldęs, todėl ir taip nebūtų gerai. Bet, tu pasirinkai gyventi gražų gyvenimą - melą, o aš pasirinkau gyventi tikrą gyvenimą, aš jį matau kitokį nei tu: A catch in my froat, choke, torn into pieces... Taip, tai sunku, tai skausminga tiek fiziškai tiek morališkai, bet tai TIKRA! Ypač skausmas, sielos skausmas, jutai kadanors jį? Tu stovi ir tavo sielą sudrasko į gabaliukus nenuleidžiant akių nuo tavųjų.. Taip, tu toliau stovi, nes tai tikra.. Paistau nesąmones? Gal ir taip, juk jūsų akimis aš kvailas,  dėlto, kad nesuprantate mano siekimo jausti tikra. Nesuprantate, kodėl vietoj malonių akimirkų pasirenku skausmingas.. Taip, gal aš iškrypęs kvailys, bet jūs idiotai ir silpnapročiai gyvenantys gražiame sapne ir aiškinantys man, kad siekimas jausti abipusį skausmą yra nesveika... Žiūrėk į kraujo lietų ir grožėkis, savo pasakoje to nepamatysi. Nepamatysi ir kaip maži vaikai pjaustosi save ir krykštauja, jie žino kad tai tikra, o tu stovėsi šokiruotas ir žiūrėsi išsigandusiomis akimis, juk tai pirmas  kartas kai tu pamatai kažką kito, nei melą...