Punk`ės diena

Vos atsikėlusi išgirdau linksmą juoką, kuris manę tiesiog žudė. Juokas sklido pirmame aukšte ties virtuvės durimis. Tikriausiai ten buvo Dominyka. O ne. Ji ir vėl bando mano kantrybę. Staigiai šokau iš lovos ir apsirėdžiusi sena, ilga, languota skara lipau laiptais pas ją. Nulipusi pastebėjau, kad virtuvėje susirinkęs visas burys mamos draugų. Jie linksmai šmežėjo anigdotus apie knygas. Tai mane erzino, tad išėjau. Nubėgau laiptais į savo kambarį. Iš spintos išsitraukiau rožinę palaidinę, juodą megztuką ir juodus aptemtus džinsus. Užsivilkau languotas kojines, susivėliau savo juodai mėlinus plaukus ir nusileidau į apačią. Laiptų kairiajame šone tįsojo juodi sportbačiai ir juodas paltas. Staigiai išdūmiau pro senas duris, kurios jau senai girgžda. Staiga prisiminiau, jog nevalgiau pusryčių. Nubėgau į užkandinę ir suvalgiau patį didžiausią savo valgytą sumuštinį, ir išgėriau didelį butelį dietinės kolos. Po valandėlės suskamba mano telefonas. Ten buvo Rūta:
- Labas rytas miegalę. Nusišaipė ji.
Na jau ne.
- Gal lekiam į miestą? - pasiūlė ji.
- Einam.
Mūsų pokalbis nutrūko. Jį pertraukė kasininkė paklausiusi ar dar konors norėsiu.
- Aš jau soti. - atsakiau jai.
Ir padaviau dešimt litų. Atsiėmiau gražą ir nubėgau pas Rūtą.
      Aš jug ne „ gotė „ . Visai ne. Kiti manę vadina „ punk`e „, bet aš tiesiog turiu savo stilių. O dar vieni durniukai mane vadina „ emo „. Tai tik dėl juodų, trumpų, suveltų, ir plačia grifka plaukų. O jie man labai patinka. rožinis kaspinėlis deri prie rožinės palaidinės. Hm... Ir kai einu gatvėmis visi į mane piktai spokso. Ar gali būti kasnors blogiau. Tai net blogiau už gėdą. Tai dar blogiau. Tai patyčios. Kai kurie žmonės juokiasi, kiti rodo pirštu.
      Kai atsidūriau prie Rūtos namų, ji vedžiojo savo šarpėjų veislės šunį Haumerį. Tokie šunįs man labai patinka. Aš pribėgau prie jos. Ji pavedžiojo Haumerį ir mes nuėjome pas ją. Pakeliui nuėjome į mažą parduotuvę. ten prisipirkome bulvių traškučių, kolos, saldainių, sausainių ir ėjome žiurėti „ Simpsonų „ . Jiems pasibaigus ėjome pagrindine gatve. Į mus spoksojo žmones kaip ir visada. „ Ir kas jiems nepatinka „ - pamastau. Rūta kaip visada į tai nekreipia dėmesio. Miestelėnai perdauk kreipia dėmesį į mūsų stilius. Ir tai tikrai labai nervuoja.
      Vėlus vakaras. Jau einu namo, nes motina vėl aprėks, ir nebeišleis iš namų. Pakeliui sutikau sena darželio draugą Martyną. Koks jis dabar gražus. „ Emo „ .  Ant pečių jis užsidėjęs juodą, akustinę gitarą. „cool“. Jis pasisiūlė palidėti. Sutikau, ką gi bedarysi, beje jis man atrodo per daug simpatiškas nei kiti. Net seilė ištryško.
- Jau atėjom! - sušukau aš.
- Gerai, tuomet tu man skolinga bučinį.
Bučinį. O ne, kaip čia dabar nuo jo išsisukus? Jis plačiai nusišypsojo. Martynas apkabino mane, gal geriau sakyti suspaudė. Aš jo rankas patraukiau nuo savęs ir pabėgau.
      Parėjau namo, o ten kaip ir galvojau buvo mama. Ji piktai manę nužiurėjo. Aš nusirengiau paltą ir nusiėmiau sportbačius ir užlipau į viršų. Atsiguliau į lova ir toliau tęsiau rašyti savo dienoraštį apie šią nieko neįpatingą dieną. Ir tuo labiau apie Martyną...