Berniukams

Tu pameni -
mėnulis metė rūbą
ryte. Tarp svaigstančių žolių.
Ir skynė liauną stiebą
maža ranka. Berniukai du.
Ir brido per ražienas
Kojytės mažos. Iki miesto grindinių.
Ir klydo, klupo - ėjo vienos.
Berniukai - du.
Tu pameni - nustojo snigti
pienių pūkais jiems ant delnų.
Pravirko - kėlės. Berniukai du.
Ir juokės. Per ražienas
nulėkęs žiogas nusineš metus.
Žiūrės, kai nenorės kalbėtis
berniukai du.
Ir saulės atšvaite ant mūro sienos
paliko antspaudus mažų delnų
tie iki ryto užsižaidę pievoj
vienos lemties berniukai du.
...
norėčiau, kad taip būtų buvę..
vaikystėj
pievoje
kartu