Kai norisi kandžiotis

Kai knygynuose tampa taip pat sudėtinga rinktis kaip drabužių parduotuvėje, tai...
Susiskirstai lentynas tematiškai.
Nonsensai su istorinėmis pretenzijomis apie tamplierių lobį; šiuolaikinė moteris, kuriai nereikia normalaus vyro, tačiau maga sugriebti kokį nors originalą; įvairios filosofijos apie valgymą, miegojimą, mylėjimąsi, santykius darbe, pinigų darymą, sveikatos puoselėjimą, kuriomis norima pasidalinti, nematant, jog jos tinkamos tik jų autoriams; erdvėlaivių ir tarpgalaktinių šuolių marazmatika; senieji klasikai, kurių nebeskaitome; šiuolaikiniai veikėjai, kuriuos privalu skaityti; lietuvių bendraamžių literatūra, įrodanti, kad savo iškrypimais mes nenusileidžiame Vakarų Europai ir, išties, galime būti kotiruojami kaip jos bamba, -
kai taip susidėlioji visą produkciją, staiga pasidaro aišku. Užsimerki, penkis kartus apsisuki ant dešiniojo kulno, tris kartus spjauni per kairįjį petį ir griebi bet ką. Jei toji minčių „ aš turiu, ką pasakyti“ koncentracija arba „aš neturiu, ko pasakyti“ išplėtojimas įtelpa į penkiasdešimt litų, ir, jei tavęs besisukinėjant neišprašo iš knygyno, nusiperki ir po to kankiniesi. Ne visada šlykščiai: kartais, pasitelki humoro jausmą ir  nenurašai visko į bereikalingas išlaidas. Arba: juk prie visko visada tinka viskis (čia jau nutylėsime apie išlaidų tikslingumą) .
Tačiau neužsivesk ir nekelk viskio, nes pasitaiko atvejų, kai nebepadeda degtine, brendis ir viskis kartu paėmus, šalia ir alus bei įvairūs tautiniai „Mix“ai konsumuojami pramaišiui, kad tik būt įdomiau, kad tik linksmiau ir ne taip įkyriai kasdieniškai. Kai tai nebegelbsti ir tiesiog suvoki, jog visi aromatingi surogatai tavo skrandyje irgi tampa rutina, tada naudojiesi paskutine priemone.
Išsitrauki prisiminimus.
Niekada neleidi jais taip piktnaudžiauti, kaip alkoholiu. Supraskit – galinė stotelė. Vėlyviausias reisas, po kurio vairuotojas, įgaražuoja ar įparkuoja savo ratus nakčiai ir švilpiniuodamas žingsniuoja namų link. Kas jį ten labiausiai traukia – vakarienė, alaus skardinė, žmona ar televizorius ar tas pats įprotis, kaip ir tave, – nesvarbu.  Ir tu po kiek laiko grįši į namus ir vėl pasijusi sėdintis prie to paties stalo. Storai apsitūlojęs prisiminimais, kurie šiek tiek pakeičia įgrisusių sienų atspalvį.
Prisiminimai, o ne svajonės. Pastarosios retai kada limpa prie to, kuo gyveni.
Išsiilgai, siaubingai išsiilgai. Tinkamo skaitalo, teigiamai stimuliuojančio gėrimo, kurio poveikį dar labiau sutaurina seniai nebeklausoma muzika, ir, kur neegzistuoja mintys apie rytoj. Taip alkstama moters, kurios atsikąsti niekaip nepavyksta. Kartais bandai kandžiotis, tačiau dantys jau atšipę, ir procesas primena „Playboy“ vartymą (tada, kai dar per anksti arba tada, kai jau per vėlai).
Visi mes įkalinti savo proto padorumo ribose.
Dvi viena į kitą besitiesiančios rankos. Net galima nukirsti, - plaštakos (prisiminimai tuo ir patrauklūs, kad juos įmanu visaip fragmentuoti). Glotnumas virstantis iššokusiomis gyslomis ir suvytusia oda tą akimirką, kai suvoki laiko tėkmę. Turi galvą, tam, kad gyventum. Prisiminimus – turbūt tam, kad nesijaustum susiraukšlėjęs.
Vartoji šimtus veidų, bet tikras tik vienas. Tas, kuris guli antikvariate.
Skaitai begalę knygų ir matuojiesi tuzinus naujų drapanų parduotuvėse, tam, kad būtum madingas. Ir visgi periodiškai metiesi į prisiminimus. Senų standartų link.
Ten kažkas varo ir veža. (Kur mano „Širvenos“ alus?).
Proto ribose, žinoma. Apskritai, neturi tam laiko, nes reikia kurpti ir realizuoti svajones.
Praeitis neįperkama, o ateitis prasideda nuo penkiasdešimties litų. Negi svarstysi, ką rinktis? Užsimerk ir apsisuk ant...