Vilkų pelėkautai

Aš išnersiu pro liuką
Išsinersiu iš savo pavidalo
Plėviasparnis aš
Smigsiu į naktinio drugio klyksmą
Liežuviu nuo jo sparnų nubrauksiu saldžiarūgštį žiedadulkių
Tinką iš krūtinės dantim išplėšiu juodąją dėžę
Pilną arabiškos muzikos ir smilkalų
Pilna kobrų mėlyno stiklo buteliuose

Kai aš dainuoju jos šoka ir miršta
Jos man patinka kaip vyrai
Mirštantys vyrai...

Aš dainuosiu
Aš išnersiu pro liuką į savo kurtumą
Iš šonkaulio lūžio pagimdžiusį garsą
gaisrą
Ir moterį –
Kojoto vėlę iš liūdnųjų mėnulių šalies

Aš išnersiu pro angą į baltąjį geizerio kraują
Į siūvinėjamą motinos žvaigždę ant mėlyno smėlio munduro
Adata nersiu išnersiu nersiu išnersiu nersiu išnersiu
Siūlų tirštumu į
Geltono stiklo medaus ir plastiko dimensiją
Pilną mirusių bičių tarnystės

Aš išnersiu pro liuką nagais tėvo nugara slysiu
Už nagų stiklo konservuodamas kūno dantiraštį
Visus odos pigmentus ir man jis patiks
Kaip moteris
Jis šoks jis šoks kaip mulatė
Dejuos kaip mulatė
Nelyg pribrendusią kavos pupelę
Perkandusi pusiau savo dantį

Jis man primins moterį siūvančią rūko vigvamą
Iš mano išnaru
Pilve kūrenančią laužus statančią dūmų stulpus
Bulvių valgytojams
 
Raumeningą moterį miegančią su vilkais
Vilkų medžiotoją