Odė alkoholizmui (N-14) arba nedarykit vaikai kaip aš darau

Skęstu.
Skęstu aluje, eilini syki, kaip kiekvieną kartą. Lygi dugno, kiekvieną kartą vis taip pat. Viskas bėga pro šalį, viskas – gyvenimas, įspūdžiai, moterys, draugystė, poetiniai blykstelėjimai, net laikas, o aš vėl skęstu. Kiekviena kartą vienodai iki dugno, bet ne iki pabaigos ir vis nesugebu nuskęsti. Kiekvieną rytą reikia sunkiai kapanotis į viršų arba vėl skęsti...

Šiandien norėjau išgerti su Dievu. Taip, taip, labai paprastai... Kaip su geriausiu draugu, su kuriuo nesimatei labai ilgai... Paimti ir gėrimo metu prisišnekėjus iki soties, nusigerti iki visiško žemės graibymo. Kad ryte, jam taip pat skaudėtu galva ir nereikėtu važiuoti vienam į darbą, o kartu eiti į artimiausia parduotuve. Norisi leisti laiką kartu...
Bala nematė, juk galima kilnoti stikliuką vienam ir jausti, kad jis sėdi kažkur šalia. Žinau, kad sėdi, nesmerkia ir stebi, tik nepradeda pokalbio, nes aš per daug išgėręs. Tiek to bendrausiu su Tavimi vienas...