dovanota laisvė

Tau peilis sminga vis giliau duris uždarant,
Kai spengianti tyla tau užgula ausis.
Prabudęs rytas tau sakys labanakt,
Kai nebebus jau vietos peiliui smigt.

Ir kaip senais gerais laikais tau palinkėsiu gero kelio,
Kad nesukluptum ten, kur aš klupau.
Pavyti žaibo blykstę, perbėgus kaltės kvartalą,
Ir trenkt durim, ko aš nepadariau.

Ramiai užmiegant ir neišduodant, kas ne taip, tu neišeik.
Nes nebegrįžta tas, ką savo rankom nužudei.
Tik jei paklaus kas nors, kokios spalvos tavi jausmai,
Tu neišduok, kad laisvę dovanojo tau dievai.