***

Baltai pavasariškas sniegas,
Nutirpsta tarp kalnuotų prarajų.
Kai karštas švilpaujantis vėjas,
Nuskrieja prie dvejojančių šlaitų.

Iš ten parsinešiau aš spalvą,
Panašią į upokšnius tarp ledų.
Ji švyti ir beprotiškai užvaldo,
Kai priartėji prie jos spindulių.

Nebegali jos nebejausti,
Ištrokšti jos banguojančių krantų.
Nebegali jos nebešaukti,
Kai neregi jos beriamų lašų.

Jei bent kartelį ją įleisi,
Nebegalėsi vyti iš akių.
Su ja beribiškai svajosi,
Iki paskutiniųjų pamatų.