Balto krislo bala

Be trintuko gyvenu, ir tarsi gera tarsi ne,
Kad lapas margas... net sunku... kurioj eilutėj pamečiau tave...
Be trintuko gyvenu ir liūdna daros kai suskausta,
Kai mėnuo ilsis ant tavų blakstienų,
Aš mėtos dūmu trint bandau žodžius kalbėtus man į ausį...
Nėr trintuko net ant pirštų,
Kurie skausmą trynė nuo tavų pečių,
Dar dabar atrodo mirštu, ir sulieja raidę lašas iš manų akių...
Nerandu netgi pieštuko, gal ką naują parašyčiau tau,
Gal atsiprašyčiau  kad neturiu trintuko,
Kad nutrinčiau tai ką raide M rašiau.
Gėda paprašyt kad būtent tu paduotum man pieštuką,
Ir leistum parašyti viską iš pradžių,
Tada tikrai žinau gale parašius tavo vardą, išmesčiau aš trintuką,
Kad pasiliktum tu ant krislų tarp blakstienų įspraustų...
Net angelas ant dešinio peties nesako kur tu paslėpei trintuką,
Su kuo nutrynei savo raidę M,
Todėl paimk į ranką ir paduok pieštuką,
Kad užtušuotume tą balto krislo balą,
Kurios viena nepajėgiu išsemt...