Lapės medžiolė

Drąsiai į kiemą užklydusi alkana lapė gal tiek ir tenorėjo - palakti pieno iš šunų dubenėlio, bet toks neįprastas reiškinys sukėlė visus kiemo gyventojus. Šunys įnirtingai gynė nuosavybės teisę į patį nemėgstamiausią ėdalą, lapės irgi būta karingos;kai ji ėmė grėsmingai šiepti dantis, įtarūs ir išgąsdinti žmonės akmenimis ją išvijo, uždarė šunis, kad ir skiepytus nuo pasiutligės, bet argi atsarga kada nors gėdą darė? Sumaiščiai nurimus, lapė ir vėl pasirodė, tad prieš įkyrų, beveik neabejotinai pasiutusį žvėrį buvo nukreiptos medžiotojų pajėgos.
Lapė nesivadintų lape, jei nesugebėtų visų pergudraut, - atvyko medžiotojai - lapės nėr, išvyko medžiotojai - lapė vėl čia, atvyksta medžiotojai - lapės nėr... Kad į tas slėpynes ranka nenumotų paskutinis atkaklus ginklą laikantis vyras, ir kad niekas nesijaustų apsikvailinęs, buvo nuspręsta pasinaudoti šunimis, dviem nekilmingais, šunų mokyklos ir šunų kursų nelankiusiais kiemsargiais, beveik neturinčiais progų atskleist savo įgimtus gabumus. Išspaudę pašaipią medžiotojo šypseną, nuo tuščio dykinėjimo besikankinantys šunys, gavę užduotį ir pasijutę reikšmingi, kiek neprofesionaliai ir neoriai, bet neabejotinai pasitikėdami savo uosle nuvedė tiesiai prie lapės, prigludusios už medžio, pro kurį anksčiau nekart buvo praeita, ir savo spalva susiliejusios su pernykščių lapų kupeta.
Persigandusi lapė po trumpo ir beviltiško pasipriešinimo buvo išvyta į laukymę, kur ją  pakirto taiklus šūvis, sukvietęs smalsius kaimynus. Lapės būta jaunos ir iš pažiūros sveikos. Medžiotojo patarimu ji buvo sudeginta ant laužo, prie kurio po kelis kartus buvo aptarinėjama kiekviena tos dienos smulkmena, visi buvo gavę adrenalino ir jautėsi pakylėti, šunys tapo dienos didvyriais ir gavo iki soties dešros ir dėmesio, o po kokios savaitės netoli namų atradom lapės olą su trimis iš bado mirusiais lapiukais.
Tačiau argi buvo kitokia išeitis?