Praradimai

Žmogaus gyvenimas buvo puikus. Jam viskas sekėsi. Atrodė, kad pasaulis priklauso jam. Kur tik jis pasisukdavo, visi jam šypsojosi ir gerbė. Žmogus turėjo viską, apie ką buvo galima svajoti: sužadėtinę, puikų darbą, gerą namą, automobilį, nemažai uždirbo, buvo žinomas, gerbiamas ir laimingas.
    Tačiau vieną dieną jis padarė klaidą... ir prarado beveik viską. Jį atleido iš darbo, paliko sužadėtinė, jis neteko automobilio ir namo, žmonės pradėjo jo nebegerbti. Bet, svarbiausia, Žmogus prarado džiaugsmą gyventi.
    Žmogui atrodė, kad jis plūduriuoja beribiame vandenyne. Aplink jį nieko nėra, tik tolumoje matyti nepasiekiamosios žemės siluetas ir didelis baltas mėnulis. Jam norėjosi pasiekti vienišą mėnulį – ne, ne žemę, o mėnulį. Jis norėjo atsiskirti nuo visų ir niekada nebesusitikti jokio žmogaus. Be to, jis nemanė galįs pasiekti žemę, nors ji nebuvo taip toli, kaip atrodė. Jo gyvenimą apgaubė tamsa...
    Tačiau viltis dar nebuvo mirusi ir ji jam ištiesė ranką...