Savižudis

Kada ant pavargusios žemės
Nykioji tamsa nusileido,
Pažvelgęs į dangų, išvydau
Mėnulio vaiduoklišką veidą.
Ir nieko aplinkui nebuvo,
Tiktai ant dulkėto asfalto
Kraujavo sutraiškytos varlės
Ir darėsi žvėriškai šalta.
Kažką pamačiau, lyg kas šaukė,
O gal tai tebuvo miražas? -
Nueit tokį ilgą atstumą
Jaučiausi pavargęs ir mažas.
Kad žaibas paklydėlis trenktų
Į mano pavargusią širdį, -
Šaukiau, bet, atrodė, be garso
Atrodė, kad niekas negirdi...
O saulė, liūdnai nusileidus,
Iš naujo susiruošė kilti
Apšviesti pavargusius veidus,
Suteikt nusiminusiems viltį.
Kai krykštaujant rytui, ją kėlė
Pušynai, poetų išgirti,
Kažkas galingesnis suvėlė
Ir alpstantį džiaugsmą ir mirtį.