Vadinkit mane Aleksu

Kaip jie nusibeldė į Vilniaus senamiestį - vienas dievas težino. Ūsuotas vis braukė per ūsą, kol tas pabalo ir vis dairėsi ar nesprogsta taksi, kuria jie “varė” visu greičiu.
Sekretorė pirmą kartą per trumpą savo gyvenimą sėdėjo labai prabangioje kavinėje “Trys draugai”, kurioje kvepėjo cigarais “Corona” ir dvelkė aitrus viskio aromatas. Niekada taip nebuvo, kad ji būtų leidusi kažkokiam pašlemėkui nusivesti ją į kokį nors barą. Tai buvo jos principas, kuris saugojo ją nuo nepageidaujamo nėštumo.
- Kuo tu vardu? – nusišypsojo jis į ūsą, kuris buvo nežymiai atsiklijavęs. Vyriškis, bandė paslėpti, jog jo juodas ūsas lengvai padažytas.
- Aldona
- Vadink mane Aleksu.. – jis nepastebimai apsidairė, tarsi jam už nugaros būtų stovėjęs policijos komisaras. Aleksas net nepastebėjo, jo nežemiška intuicija nedavė jokio ženklo, kad kažkieno profesionali akis juos seka, o Dar profesionalesnė – užrašinėja jų pokalbį.

Prokuratūros darbuotojas Vincas sėdėjo šitame, prabangiomis lentomis iškaltame bare, su savo šeimynine nelaime. Kaip toje tarybinėje dainoje: “sėdžiu aš ir mano nelaimė”. Jo veidas buvo susiglamžęs, o plaukai susivėlę. Jo žmona – šviesiaplaukė, ambicinga kaimietė, kuriai rūpi daryti karjerą, painiotis su visokiais pašlemėkais ir visai nesirūpinti dviem puikiomis dukrelėmis – buvo jo nelaimė. ” Kam bobai daryti karjerą? Ko ji lėkė į  tą Ameriką? Fondas siunčia…” babkių” mokėti nereikia…Mokslą dantimis griaušiu .. Užsienio firmoje įsitaisysiu…Gyvensim…Iš kur aš galėjau žinoti, kad ne mokytis išlėkė? Tik gyvenimą man sukniso…Matai, jai dabar Džonas Trevolta rašo iš užjūrio…Sergu AIDS, pagailėk, parašyk, atvažiuok…Ot, bobencijus, net ir amerikoną spėjo kažkuo užkrėsti Jis, matai, serga, o aš? Nežinau kas tas Trevolta, bet bobą reikėjo laikyti prie namų. ”
Prokuratūros darbuotojas Vincas įsipylė iš juodo buteliuko, neseniai konfiskuoto narkomanų lindynėje. Pakėlė nuodų taurę ir, tarsi ieškodamas savo nusikaltimo liudininkų, apvedė žvilgsniu sėdinčius bare.
Vienas…keturi…. du,  - net paraudusi, drebančiomis lūpomis, nepilnametė prostitutė skaičiavo savo pirmą atlyginimą. O, kad ją būtų mačiusi jos močiutė, kuri savo pirmąjį atlyginimą gavo tuojau po antro pasaulinio karo plytinėje. Kaip ji suspaudė tuos dešimt rublelių– net panagės pažaliavo ir, taškydami ašaromis, nešė į sugriuvusią lūšną Užupyje. Kaip viskas kartojasi. Pinigai visus sulygina…Viską žinojo Vincas.
Bare užgrojo gitaros, nuo kurių moterys” varo į gorsetus”.
Aldonos akyse lyg medus tirpo Aleksas. Jo vyriškai stačios ausys, ant kurių buvo patogu dėvėti kepures, dėmesingai klausėsi jos gyvenimo. Nosis, nors buvo ilga, bet į lėkštę nekrito.
Manęs ieško policija, - pasakė Aleksas.
Paėmei paskolą? Narkotikai? Vizos į Ameriką? – spėliojo Aldona.
Kiek tau metų? – sustabdė jos klausimus Aleksas.
Devyniolika.
Tada aš tau nieko nesakysiu…
Bepradedantys įsimylėti pajuto kaip šalia į laisvą kėdę susmuko prokuratūros darbuotojas, kuris ką tik išgėrė konfiskuotus iš narkomanų nuodus, ir dabar laukė savo gyvenimo pabaigos:
Leisit sutrukdyti.. Ištieskim vienas kitam rankas.. - Vincas atkišo savo “grėblį”.
Ko nori, žąsine?
Girdėjau turi problemų…Aleksai. Nesibaimink aš iš prokuratūros
Taip šoksiu, viską mesiu ir -  patikėsiu, kad tu iš prokuratūros.
Galiu tuoj pat numirti.
Sekretorė, nors buvo jauna, bet turėjo raganišką intuiciją. Jos sekretorės darbe paskutiniu metu vis dažniau pasitaikydavo, kad klientai ar šeip žmonės su dideliais pinigais, mirdavo tiesiog ant jos rankų. Ji pajuto, kad šis “žąsinas” sako teisybę. Reikėjo skubėti. Bet ji net neįsivaizdavo kaip greitai reikėjo skubėti.
Aleksai, susirask prokuratūroje Marką…Jam duosi…pinigus .. Padėk juos batų lentynoje…
Nuodų prisisiurbęs prokuratūros darbuotojo kūnas nuslydo nuo kėdės lyg nuleidus vandenį išvietėje. Aleksas suspėjo jį pagriebti už plaukų.
Kiek? – papurtė jis “gyvą lavoną”. Vincas išslydo iš šio pasaulio, palikdamas draskytis šiame gyvenime savo šviesiaplaukę žmoną. Aleksui jis nepaliko daugiau nė žodžio - tik parodė dantis. Dantų buvo aštuoni . Visi sveiki kaip doleriai. Amba.
Aleksas apsidairė. Jauna prostitutė taip pat šiepė dantis. Barmenas, žiūrėdamas į lubas, vogė iš kasos centus.
- Bėgam.. Mums ir čia nėra ramybės…




Taip vadinamas Aleksas ir Aldona žvalgėsi po sužvarbusį senamiestį. Žiūrėdama į laiko nugramdytą, žmonių išprievartautą sieną[tokios sienos Vilniuje yra ne tik senamiestyje, bet ir Tuskulėnų dvarelyje]  sekretorė net pritūpė prisiminusi kavinę “Trys draugai”. Ten buvo jauku, nors besivoliojantys lavonai, prisistatinėjantys prokuratūros darbuotojais, varė  iš proto. Ją iš visur išvarydavo: mokykloje iš pamokų, pradėjus dirbti - iš darbo. Kodėl aplink griaudėjo gyvenimas, sproginėjo įvairiaspalvės žvaigždės, visi valgė čežančius saldainius, o ją kažkas tempė į gyvenimo rūsį ir gąsdino šuns didumo žiurkėmis? Aldona pradėjo juoktis lyg jos gyvenimą  būtų aplankiusi viltis šitą pasaulį padaryti gražesniu.
Klausyk, Aleksai, tu turi pasą? – paklausė ji šalia krypuojančio vyro.
Neturiu. Viskas sudegė., - kreivai tarsi grybas išsišiepė ūsuotasis.
Tu vedęs?
Vedęs ir nekartą. O ką? Tu nori ištekėti?
O tau neateina į galvą, kad tu sutikai mergaitę, kuri tave įsimylėjo?
Aleksu vadinamas vyras labai greitai ėmė kratyti informaciją apie save: “Žinoma, jam keturiasdešimt, tokiame amžiuje labiausiai norisi sutikti  mergaitę, kuri nežinotų kuo baigiasi meilė, kuri žinotų kokius vaistus jis vartoja, kad  žvilgėtų  jo retėjantys plaukai. O gal jai nebus naujiena, kad jis knarkia  miegodamas? Visa širdimi Aleksas pajuto - dabar jam labiausiai trūksta apsiseilėjusios nepilnametės, kuri nežinotų kaip greitai gyvenimas bėga pro šalį.. Ką čia slėpti: Aleksas neturėjo šeimos. O jeigu jį nuteis, gal  mergina jam atneš duonos trupinį arba į sviestinį popierių įvyniotą viltį ir paguodą?
- Eiman į bažnyčią ten tarnauja mano dėdė jis sutuoks mus be paso., - ji tai ištarė labai ryžtingai. Ištekėti už atsitiktinio, iš metalo laužo išlindusio vyro – tai nebuvo jos vaikystės svajonė. Bet kur slėptis, kai pasaulis, traiškydamas viską aplinkui, ravintis visus motinos ir tėvo pasodintus principus, guldo į pakelės purvą? Ji ryžosi atiduoti save ir laiku  pasitraukti nuo griūvančio vaikystės pasaulio problemų. O gal ji norėjo pinigų?
Kvailystė. - Aleksui net susipynė liežuvis.
Jis aiškiai pamatė, kad juos seka labai “nupezęs” vyriškis. Senis, kurio švarkas  visada prasegtas, o iš už riebaluoto diržo išsipešę marškiniai. Tokie “tešliai” tarybiniais laikais dirbdavo mėsos kombinatuose išpjaustytojais rūkytos dešros skyriuje.
Kodėl kvailystė? – mergina suspaudė delnuose neviltį.
Kvailystė – nes mus seka…
Senis, pastebėjęs, kad jie sprunka, mostelėjo ranka:
Palauk…man atrodo, aš galiu tau padėti…
Aleksas dar sekundė ir būtų, kaip paskutinis piemuo, nubėgęs, bet Aldona jį sustabdė ir atsigręžė į senį:
Ko tu nori?
Aš turiu tavo pasą…., - senis buvo ramus kaip narkomanų vadas.
A, pasą turi? Nori parduoti..?
O tu nenori pirkti?
Iš kur tu žinai, kad aš neturiu paso? – įsikišo į pokalbį Aleksas.
Tu jau valandą rėki apie savo pasą…Aš spėjau jį nupiešti – nori pažiūrėti?
Pasas buvo tikras. Toks tikras, kad Aleksas išsigando. Jis vartė dokumentą lyg karštą bulvę.
-      Kiek?
-    Dešimt Franklinų  arba gali Daukantais…
Mes neturim pinigų, - pasakė Aldona.
Tavo dėdė kunigas turi…, - senis pradėjo juoktis tarsi kratytų iš kelnių įkyrų šiaudą.
Aldona ryžtingai išplėšė Aleksui iš rankų pasą, numetė į glėbį seniui:
-  O mums paso nereikia…, - griebė Aleksui už alkūnės ir jie nuėjo keliu, kuris vedė į bažnyčią.



Trankydama puodus ir vartydama baldus Aldonos namų šeimininkė rusiškai keikėsi ir skausmingai rovėsi plaukus: suplėšyti jos brangiausi “ponių laimėje” pirkti naktiniai marškiniai[ponių laime ji vadino parduotuvę monolitinio namo pusrūsyje,kur pardavinėja rūbus iš antrų rankų], arbatinuko, kuris čirškė be vandens – nepavyko išgelbėti, visi šonai suputojo, paskleisdami atominės bombos, sprogusios paukštyne, kvapą.
-  Dieve…dieve, - kaukė ji pasmaugto juodojo pudelio balsu. Per tokį  trumpą laiką ji neteko pusiausvyros gyvenime, nuomininkės, arbatinuko, naktinių marškinių ir, kas labiausiai tragiška, – ją paliko mylimas ir ištikimas, švelnus ir vienintelis – juodasis jos draugas gražiu moterišku vardu Džipytė.
Sučirškė telefonas. Moteris net pasviro į kairę - taip netikėtai pasibeldė gyvenimas.
-  Laba diena, abonemente Gražina Drazdauskienė, jūsų skola keturiasdešimt trys centai - kastruoto eunucho balsu į ragelį prakalbo moteris iš “Telekomo”. - Prašom sumokėti už pokalbius bei abonementinį mokestį, o jeigu sumokėsite, bet nepaskambinsite tai mes vis tiek atjungsime.. paskambinkite telefonu.. paskambinkite telefonu…
Abonementas Gražina Drazdauskienė metė ragelį. Suspaudusi rankomis veidą, kurį kažkada bučiavo meno akademijos rektorius, ji pradėjo raudoti. ”Telekomo” operatorė ją galutinai pribaigė.
- Dieve, už ką? - tiesė ji į aukščiausiąjį savo širdį, bet dievas tylėjo. Tuojau turėjo nutilti ir telefonas. Bet jis nenutilo, jis vėl skambėjo:
- Alio, - susitvardė paniekinta, “Telekomo” apspjaudyta moteris.
- Ponia Gražina, tai aš Šiukštaitė Galina. Nesutrukdžiau? Mama jaudinasi, sako, tu paskambink, Gražinulei, palinksmink,.. Tai aš skambinu.. Negaliu atsidžiaugti, kaip jūs man padėjote.. Taip sunku susirasti nuomuoti butą, kad jūs žinotumėt.. Oi, kad nepamirščiau: mama iš paukštyno septyniasdešimt kiaušinių parnešė, jie dvitryniai, jie nurašyti, nes netinka realizacijai, bet jie labai geri, kaip kaimiški, o šlaunelių paėmiau dešimt, kaip minėjote, Gražinule, gyvensiu aš su jūsų drauge Aldona, berods, toks jos vardas?.. tai mes jaunos, kad kirsim šitas šlauneles…
Ragelyje supypsėjo.
- Laba diena, abonemente Gražina Drazdauskiene, prašom sumokėti už pokalbius ir abonementinį mokestį…
Kai Drazdauskienė padėjo ragelį - jis lyg prisukamas vilkelis vis tiek čirpė ir čirpė. Moters akyse pakilo saulė, užslinko juodi, garbanoti debesys, ji pajuto šiltą karvės liežuvio prisilietimą, kaip tai būdavo vaikystėje, ji ištiesė ranką ir pačiupo tai karvei už uodegos, kuri jai pasirodė tokia ilga ir plona, kaip telefono laidas. Ji užmigo su nutrauktu telefono laidu rankoje.

Gražina Drazdauskienė pramerkė akis, nes girdėjo kažką kalbant ir stumdant baldus.
- …jis žinomas režisierius, nežinau, kam jis man tai pasakė, bet man labai patiko, kaip jis kalba, mosuoja rankomis, nesiseilėja, kaip koks senis sukriošęs,.. gal jis man norėjo pasakyti, kad jis švelnus ir protingas? Bet argi vyrui reikia  sakyti kuo jis užsiima? Vyras gali užsiimti viskuo - svarbu tik tai, iš ko jis galės mane išlaikyti. Oi, Gražinule, matau aš jus prikėliau su tomis savo šnekomis. Gerai miegojote? Puiku. O aš jau šeimininkauju.. Jūs taip giliai miegojote, kad aš net nebandžiau jūsų kelti.. Tiek to pagalvojau, aš ir pati moku šeimininkauti…Gražinule, štai jums raktas nuo buto…Meistrai, kol jūs ilsėjotės pakeitė spyną. Atėjau durų niekas neatidaro.. Galvoju – gal nelaimė kokia atsitiko? Iškviečiau meistrus ir jie čia pat viską sutvarkė…Kiekvieną pabučiavau ir daviau po dvidešimt kiaušinių…Tegul nuodijasi, vis tiek dvitryniai…. O, tu žinai, Gražinule, kaip juokinga bučiuotis su meistrais…Aš negaliu kaip juokas ima…Jie tik parausta ir degtinės nebeprašo…Oi, …sulūžo šluota.. Tiek to - atvešiu iš paukštyno…
Gražinule, o žinote, ką mes veiksime vakare? Neatspėsite, net negalvokite – mes eisime į teatrą, bus puiki premjera…Mano naujojo draugo režisieriaus genialus darbelis…Už proto ribų Įdomu, kiek pinigėlių jis susišlavė? Menininkai dabar turėtų žertis pinigus kaip mėšlą . Tu ji turėtum žinoti…Jo pavardė kaip kažkokio paukščio…Menas priklauso paukščiams.. Neprisimenu, bet jo paukštis turėtų būti ne tas, kuris ramiai skraido, o tas, kuris po žemę vaikšto ir bando visus išgąsdinti…


Aldona ir Aleksas vis dar negalėjo pamiršti senio, riebaluotais marškiniais.
Bet jis turėjo mano pasą. – šaukė jis.
Tai buvo netikras pasas. Jis pats sakė, kad nupiešė, - galima buvo stebėtis kokia protinga ir įžvalgi šita garbanota devyniolikmetė.
Besvarstydami jie prisiartino prie bažnyčios.
Bet sakyk – pasas buvo kaip tikras? - Dar vis bandė stebėtis Aleksas.
Taip, bet mes neturim pinigų.
Tu teisi, - nurimo vyras ir ėmė glostyti ūsą lyg norėdamas jį priklijuoti tvirčiau.
Tarpuvartėje uniformuotas elgeta prašė pinigų savo “projektui”:
Sušelpkite buvusiam “Telekomo” valstybinės įmonės klientų aptarnavimo skyriaus viršininkui…nors centą..
Tegul šunys tave šelpia…- burbtelėjo Aleksas.
Kam tu taip, Aleksai, piktai? Čia Dievo namai..
Jeigu kada nors elgetausi – niekada nesakyk, kur tu dirbai, o ypač jeigu dirbai “Tetekome” iki privatizavimo.. Kaip to tavo dėdės pavardė?
Kunigas Drazdauskas…