akistata prie naktinės arbatos puodelio

Koralai po vandens klodais
susirangę
tyko

nežinia ko.

Brendu
palei akmenis
moliniais batais
sunkiai keldama kojas su nemiga,
nebemeluoti man,
kad tuoj tuoj užmigsiu,
pažadėjusia

nes

kažkas
po nakties klodais
manyje
tyko

ir žino ko.

Laukia sukandęs dantis.

Iš skausmo kai lyja
verkia

kad nieks neįtartų
-
supainiotų ašaras
ir
prunkščiančius vandens
purslus
iš po mašinų ratų

tiesiai
ant mylimiausios suknelės
skvernų.

Sunkiai varva
dienos sunka
pro pirštus -
vėl nepagavus lieku.

Rankas tiesiu prie girgždančių
durų-

nestovėk sukandęs dantis,
liūdesio verpetais susisukęs
į
mažą viesulą,
įeik pagaliau
ir sėskis šalia,

pakalbėsim.